Britas-airis Martinas McDonaghas – vienas žymiausių, įdomiausių ir talentingiausių šių laikų dramaturgų, jo pjesės statytos ir Lietuvos teatruose. Naujausia premjera – Artiomo Rybakovo spektaklis „Vienišieji vakarai“, rodomas „Menų spaustuvėje“, verčia prisiminti šio dramaturgo kūrybos principus ir panagrinėti jam rūpimas temas.
McDonagho pjesėse dažniausiai veikia paprasti žmonės – gyvenantys atokiuose kaimuose, dirbantys neperspektyvius darbus, luošiai, autsaideriai ir visuomenės paraštėse atsidūrę atstumtieji. Jų asmeninės dramos nenulems valstybių likimo, mirtis ar gimimas nepradės naujos valdovų dinastijos, net meilės istorijos – jei ir nutiks, netaps paminklu „dviejų širdžių bendrystei“. McDonaghas, kitaip nei Shakespeareʼas, pjesėse dažniau renkasi vaizduoti ne istorinius įvykius, o nereikšmingų gyvenimų kasdienes situacijas, tuo pat metu tragiškas, absurdiškas ir komiškas. Ir nepaisant to, kad jo personažai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neverti nei talentingo dramaturgo plunksnos, nei scenos erdvės, McDonaghas savo veikėjų neteisia ir nesmerkia, nebando demaskuoti ir į dienos šviesą išvilkti apsimetėlių ar niekšų – priešingai, juos nuo pat pradžių parodo tokius, kokie yra, nė trupučio nebandydamas jų pagražinti. Neslėpdamas jų ydų ir neteisindamas klaidų, dramaturgas net pačiam didžiausiam nevykėliui ar keistuoliui suteikia prasmę būti, – ir tai yra didžioji šio kūrėjo stiprybė. Kaip tai veikia emociškai galėjome įsitikinti žiūrėdami paties McDonagho režisuotą filmą „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“, 2022), poetiškai pasakojantį apie visai nepoetiškus dalykus – išdavystę, ambicijas, kerštą ir buką užsispyrimą.
McDonagho kūryboje nuosekliai ataidinti žinutė apie grožio, gėrio ir prasmės paieškas net ir sudėtingiausiose situacijose, labai tiesiogiai atsikartoja ir pjesėje „Vienišieji Vakarai“ („Lonesome West“, 1997), pagal kurią spektaklį pastatė režisierius Artiomas Rybakovas. Tiesa, Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Tai keičia pačią pjesės traktuotę: atsisakius platesnio dramaturgo pasiūlyto žiūros taško pjesę matyti kaip civilizacinių Vakarų – laukinių, vienišų ir atstumiančių – pasakojimą, tenka pasitenkinti siauresniu, supaprastintu asmeninio vienišumo vakarojant aspektu. Tik ar jo pakanka, kad sujaudintų ir atskleistų personažų bei juos supančio pasaulio vienatvės priežastis ir pasekmes?
McDonagho pjesė „Vienišieji Vakarai“ – trečioji Konemaros (taip vadinasi Airijos pakrantės regionas, kuriame vyksta pjesių veiksmas) trilogijos dalis. Pirmoji pjesė – „Lineino grožio karalienė“ („The Beauty Queen of Leenane“, 1996), antroji – „Konemaros kaukolė“ („A Skull in Connemara“, 1997) ir trečioji – „Vienišieji Vakarai“ nukelia veiksmą į nedidelį Lineino miestelį, tarp to paties socialinio rato žmonių – atstumtųjų ir nevykėlių. Nors pjesių nejungia joks gyvas personažas, tačiau mirusieji – ir jų mirties aplinkybės – kaupiasi ir keliauja iš vieno pasakojimo į kitą, kol išsilieja į gausius „Vienišųjų Vakarų“ dialogus, sukeldami pastoriui tikėjimo krizę ir pasibaisėjimą apylinkėse siaučiančiu žiaurumu, artimo nemeile.
Spektaklyje „Vienišieji vakarai“ paskutiniu lašu į perpildytą vietinio kunigo kantrybės ir tikėjimo taurę tampa du broliai – Valinas (aktorius Laurynas Jurgelis) ir Kolmenas (Karolis Kasperavičius), ką tik palaidoję per nelaimingą atsitikimą – šūviui ištaškius smegenis – mirusį tėvą, tačiau net po laidotuvių jiedu nesugeba pabaigti sakinio vienas kitam neįkandę ir nesusipykę. Du besipykstantys broliai – vienas seniausių siužetų žmonijos istorijoje, įvairiomis formomis iš Biblijos keliaujantis per skirtingas epochas ir kultūras.
Mažame Airijos – arba, pagal Rybakovo interpretaciją, 9-ojo dešimtmečio Lietuvos – miestelyje nesutariantys broliai negalėtų įvardyti pykčių priežasties. Vienam nepatiko žodis, kitam – veiksmas, vienas pasakė taip, kitas – kitaip, ir štai konfliktas jau pasiekia kulminaciją, broliai stovi vienas prieš kitą kovos povyza: vienas su peiliu, kitas – su šautuvu; ir bet kokia atomazga, atrodo, turėtų baigtis liūdnai. Bet nesibaigia. McDonagho pjesės broliai – nors jau suaugę vyrai – pykstasi kaip du berniūkščiai, taip ir neišaugę iš to nemalonaus amžiaus, kai kimbama prie visko ir pykstamasi dėl bet ko. Tas vaikiškumas skambėtų net infantiliai, jei nebūtų pakeliamas balso tonas, o kalboje kaip peilio ašmenys nežibėtų keiksmažodžiai. Rybakovo spektaklyje tų balsų (ir garsų) netrūksta, tačiau pirma spektaklio dalis atrodo nepelnytai suskubėta, sumaišant „kuo garsiau“ su „kuo greičiau“. O juk pirmoji scena ir pirmasis brolių konfliktas turi būti išgirstas ir suprastas, nes čia dramaturgas sudėliojo viso artėjančio veiksmo kodus bei personažų motyvacijas, atskleidė jų savitus charakterius. Išgaudyti tekste esančias užuominas trukdė ir aktorių artikuliacija, ypač spektaklio pradžios scenose.
Be pabrėžtino dėmesio detalėms, – o jų tekste tikrai yra, – abu broliai per daug supanašėja, jų charakteriai supaprastinami iki bukų kaimiečių, rodomų per dideliais, tik laidotuvių proga ištraukiamais kostiumais, ir nepasidalijančių butelio naminukės. Kuo jie skiriasi nuo trečio sugėrovo, kuris, pasirodo, yra kunigas (Aleksas Kazanavičius) – Tėvas Velšas – jautrios, net per jautrios sielos žmogus šiam žiauriam pasauliui? Kazanavičius ne pirmą kartą vaidina dvasininką, ne pirmą kartą – ir nemažai išgėrusį asmenį. Spektaklyje „Vienišieji vakarai“ tas stikliuko mėgėjas beveik visai užgožia kunigą – jei ne dvasingą, tai bent jautrų žmogų. Šalia jo abu broliai – nors ir grubūs vienas kitam, bet atrodo it blaivininkai. Dar daugiau – nepaisant nuolatinių tarpusavio ginčų, Rybakovo spektaklyje broliai, – abu juos vaidina jauni aktoriai, – atrodo net per daug simpatiški, kad patektų į McDonagho „atstumtųjų“ kategoriją, ir tai klaidina žiūrovą. Į veiksmą įsitraukus Gerlinai (Greta Petrovskytė) iki galo nėra aiškus jos santykis – arba, tiksliau, santykių galimybės su abiem broliais, nes jie atrodo artimesni Gerlinai nei sugniuždytas ir pasigėręs kunigas. Todėl kitoje scenoje įvykstantis Gerlinos ir Tėvo Velšo pokalbis – šį kartą jam režisierius skyrė pakankamai laiko ir suteikė erdvės aktoriams kurti santykį, – nors ir jautrus, teisingas, bet iki galo neįtikina.
Ar tikrai Gerlina, šauniausia Lineino mergina, galėjo pamilti prasigėrusį, tikėjimą praradusį kunigą? Vis dėlto ši scena, sulėtinusi spektaklio tempą, pritildžiusi šauksmą ir sumažinusi abipusių kaltinimų laviną, suteikia spektakliui naują spalvą, priartina prie McDonagho dramaturgijos esmės. Nejučia pasikeičia ir žiūrovų santykis su tuo, kas vyksta scenoje – vis dažniau girdisi juokas, o tai, kas pirmoje dalyje atrodė it juodoji tragedija, kaipmat virsta visai nebloga komedija. Jos centre atsiduria tie patys broliai, uoliai bandantys užkasti kovos kirvius, atsiprašyti – ir atleisti – už praeities negeroves.
Tokia savotiška išpažintis vyksta Tėvo Velšo dėka, vykdant paskutinį jo norą, išsakytą priešmirtiniame laiške: neištvėręs dar vienos miestelio gyventojo savižudybės, kunigas irgi panyra ežero gelmėn, savo sielos išganymą palikęs dviejų brolių valioje, mat Tėvas Velšas amžinybės lažybose pastatė savo sielą už tikėjimą, kad du broliai vis dėlto myli vienas kitą. Kad jie gali sutarti – pamatome gerokai anksčiau, nei brolius pasiekia žinia apie kunigo mirtį ir jo paskutinį norą, – dramaturgas išsklaido iliuzijas, kad Valinas ir Kolmenas yra nepataisomi ir susipykę negrįžtamai. Gal jie ir nėra patys geriausi draugai, bet sutarti gali – ir dėl futbolo rungtynių, ir dėl taktikos, kaip nuslėpti, kad tėvas iš tiesų mirė ne nelaimingo atsitikimo metu, o kulką į galvą jam paleido sūnus Kolmanas, supykęs dėl replikos apie šukuoseną. O meilė? Atrodo, kad meilė – tikra, broliška meilė, apie kurią savo laiške kalba Tėvas Velšas, – broliams taip ir lieka nepažini. Jų emocijos nukreipiamos į kitus – naminukę, Valino kolekcionuojamas skulptūrėles, Kolmano mėgstamus sluoksniuotus pyragėlius. Ar gali būti kitaip?
Režisierius Rybakovas kelia klausimą, ar broliai iš viso yra patyrę meilę ir rūpestį, o gal tas jausmas jiems taip ir liko nepažinus? Spektaklyje matome tik vieną tikrą ir nuoširdžią švelnumo ir rūpesčio sceną-viziją: Gerlina motiniškai sūpuoja ir migdo abiejų brolių švarkus, tačiau jie patys taip ir lieka nepaliesti, neapkabinti ir nepriglausti.
Atšiaurumą diktuoja ir spektaklio scenografija (kūrėjai – random heroes), kurios abstraktumas ir funkcionalumas, nors patogus režisieriui, kontrastuoja su McDonagho dramaturgijos tikslumu. McDonagho dramaturgija yra realistiška, turi aiškų ryšį su aprašomu socialiniu kontekstu, su konkrečiu kraštovaizdžiu, skurdo ir atskirties ekonomika. Dramaturgui yra svarbus daiktiškumas, nes jis irgi yra pjesės dalis, juo pasakojama personažų istorija: Valino kolekcionuojamos skulptūrėlės, nauja viryklė, Kolmano šukuosena pjesėje yra realūs, apčiuopiami objektai, todėl ir sunaikinami. McDonagho pjesėje konfliktai vyksta dėl daiktų, o ne dėl idėjų. Rybakovo „Vienišųjų vakarų“ scenografijoje daiktiškumą pakeičia simbolizmas – platforma iš tuščių plastikinių alaus dėžių, metalinė siena, atstojanti viryklę, stiklinis butelis vietoje skulptūrėlės. Gana aišku, kad žiūrovo vaizduotė užpildytų trūkstamas ertmes, tačiau ir per daug abstraktu, kad padėtų kurti personažus. Savo vietos spektaklyje neranda ir vaizdo projekcijos, čia naudojamos kaip mizanscenų jungtis. Greitai bėgantys vaizdai nekelia emocijų ir asociacijų, neatliepia tekste esančioms vizualinėms užuominoms apie brolių matytus filmus, juos supantį kultūrinį kontekstą.
Dar – scenoje ant sienos kabo šautuvas. Anot Antono Čechovo, jei jau yra šautuvas – jis turi iššauti. „Vienišųjų vakarų“ kūrėjai šią taisyklę žino ir žiūrovo neapvilia. Bet paskutinis šūvis, kuriuo taip grasinta, yra visai nečechoviškas – kulkos suvarpo tik naują viryklę. Ir vilkas sotus, ir avis sveika? Abu broliai – sveiki, gyvi ir net linkę susitaikyti, – jiedu lieka gyventi. Ar mes tikime, kad jie susitaikys? Nelabai. Tačiau bent jau žinome, kad neužmuš vienas kito. Ir tai yra viltinga šios keistos istorijos – vienišųjų vakarų Vakaruose – pabaiga.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
