Atėjusi žiūrėti spektaklio į Vilniaus senąjį teatrą (VST), visuomet stengiuosi atsisėsti taip, kad būtų patogu skaityti subtitrus. Viena vertus, tai neleidžia visiškai susikoncentruoti į sceninį vyksmą. Todėl pernai šiame teatre įvykusi režisieriaus Jokūbo Brazio „Kaligulos“ premjera lietuvių kalba leido pirmą kartą pasimėgauti šio teatro aktorių trupės gebėjimais. Kita vertus, tą patį sezoną žiūrėdama Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį „Tėtis“ supratau, kad labiausiai trikdė ne subtitrų sekimas, o kūrėjų ar teatro vadovybės pasirinkimas pristatyti prancūzišką Floriano Zellerio pjesę rusų kalba. Atlikus trijų pakopų vertimą (pjesė prancūziška, spektaklio dramaturgija rusiška, subtitrai – lietuviški ir angliški), kiek originalaus teksto reikšmių gali išlikti spektaklyje? Stebėdama šį pastatymą galvojau, kaip vis dėlto būtų įdomu Lietuvos scenoje išgirsti kitų kalbų ne vien per tarptautiniuose festivaliuose rodomus spektaklius. Juk kiekviena kalba turi savitą skambesį ir pojūtį, darantį poveikį tekstui.
Šį norą atliepė jaunosios kartos režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Birželio 3, 4 d. VST įvyko paskutinė šio sezono premjera – parodytas Bartoševičiūtės spektaklis „Moters dalys“ pagal vengrų dramaturgės Katos Wéber pjesę, originaliai parašytą angliškai, vaidinamas lenkų kalba. Ši paryškina Wéber kūrinio dramatizmą ir temos prasme sunkiasvoriam tekstui suteikia „minkštumo“.
Wéber pjesė pasakoja apie jauną porą, kurios pirmagimis miršta vos gimęs. Kūrinyje nagrinėjamos kaltės ir gedulo temos, vaiko netekusiems tėvams atsidūrus dėl netekties teisme bylinėtis pasirengusios moters šeimos apsuptyje. Kūrinį išgarsino žymaus vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó spektaklis ir filmas tuo pačiu pavadinimu. Lietuvoje spektaklis rodytas 2021 m. tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, o „Netflix“ platformoje pasiekiamas filmas sukurtas kaip tarptautinė Kanados, JAV ir Vengrijos koprodukcija.
Bartoševičiūtės spektaklio veiksmas prasideda ne scenoje, bet virš jos pakabintame ekrane. Majos (Gabrielė Andruškevič) vyras Larsas (Oskaras Wyganowskis) filmuoja rankine kamera. Vaizdas neapdirbtas, dinamiškas. Jis fiksuoja, kaip ant vonios kambario grindų atsiklaupusi Maja vemia, kaip vėliau bando pakeisti lemputę virš kriauklės. Tai, kas iš pradžių gali pasirodyti kaip draugiškas žaidimas, iš tiesų išryškina jųdviejų santykių modelį: Andruškevič įkūnijama Maja – pagrindinė savo gyvenimo filmo herojė, o Larsas – stebėtojas, mažai įsitraukiantis į filmuojamą veiksmą. Prasidėjus gimdymui Larsas taip pat lieka nuošalyje. Kol laukia pribuvėjos Evos (Aleksandra Metalnikova), jis rūko lauke. Pribuvėjai atvykus, yra nusiunčiamas prileisti į vonią vandens. Šiurkštus ir atsainus Majos elgesys su vyru šioje dalyje sufleruoja apie jos abejones ir nelygiaverčius poros santykius. Maja – viena iš tų moterų, kurios, prisiimdamos visą poros kuriamo bendro gyvenimo naštą ant savo pečių, užsidaro vienatvės bokšte, raktą nuo durų palaidojusios ežero dugne.
Svetainė, kurioje vyksta gimdymas, baldų išdėstymu, faktūra, spalva ir apšvietimu primena kambarį, kuriame ta pati scena vyko filme. Šią spektaklio pradžią galima būtų vadinti paveikiausia kūrinio dalimi. Kruopščiai surežisuota scena leidžia patirti intensyvų, nenutrūkstamą aktorių buvimą ir išgyventi azartiškus jausmus. Ši dalis taip pat suteikia progą žiūrovams pamilti Mają ir pajusti antipatiją Larsui. Taip pat tapti šališkais situacijos, aptariamos vėliau, liudininkais. Kinematografinės išraiškos įterpimas į teatro sceną virsta galimybe paaštrinti realybės pojūtį. Be to, toks kūrybinis sprendimas atlieka dramaturginę funkciją, padėdamas atskirti spektaklio dalis, kurias galima būtų įvardinti kaip įvykį ir teismą arba pokyčio laukimą ir sugrįžimą į pakitusią kasdienybę.
Antroje dalyje Maja ir Larsas atsiduria Majos mamos namuose. Moters šeimos akyse Larsas – ne tik išsiblaškęs vyras, bet ir visų Majai įvykusių nesėkmių atpirkimo ožys. Puikiai suvokdamas, kad nebeturi ko prarasti, jis atrodo labiausiai atsipalaidavęs ir atviriausias žmogus kambaryje. Tai įrodo jo nerūpestinga laikysena ir pasisakymai bei spontaniškas flirtas, privedantis prie neatsargaus bučinio su Majos giminaite Suzana (Jevgenija Gladij).
Svarbu paminėti, kad Wyganowskio vaidyba itin natūrali ir įtaigi. Greta jo stipriai pasirodo ir Arturas Svorobovičius, atliekantis Majos jaunesnės sesers Monikos vaikino Voiteko vaidmenį. Voitekas ir Monika (Justina Stankevič) – jaunesnioji, arogantiška šeimos pobūvio porelė. Jie ne ką geresni už Mają ir Larsą. Ir, beje, nuo pastarųjų labai mažai kuo besiskiriantys savo santykių dinamika – tik dar nespėję pamatyti tamsiosios gyvenimo pusės.
Tikroji šeimos tragedija atsiskleidžia per jos susibūrimą. Majos mama Magdalena (Anžela Bizunovič) neišdrįsta dukroms prasitarti apie savo ligą, norėdama jas apsaugoti nuo blogos žinios. Ji skatina Mają paduoti pribuvėją Evą į teismą, kaltindama ją dėl kūdikio mirties. Užuot rodžiusi empatiją, Magdalena siūlo suversti kaltę kitai moteriai, tarsi toks veiksmas galėtų palengvinti susitaikymą su netektimi. Toks Majos mamos mąstymas atskleidžia iš kartos į kartą perduodamą disfunkcinį susidorojimo su sunkiomis situacijomis mechanizmą.
Dramatiškas šeimos konfliktas antroje dalyje vis dėlto neturi tokio stipraus emocinio poveikio kaip kinematografinėmis priemonėmis perteikta gimdymo scena. Tai sufleruoja apie sąmoningą kūrybinės komandos sprendimą pakviesti žiūrovus apmąstyti spektaklio keliamą moters teisės į savo kūną klausimą, pernelyg neįsitraukiant į jausmines situacijos aplinkybes. Toks tono svyravimas tarp dramatiškumo ir gilios refleksijos sukuria neužbaigtumo pojūtį.
Spektakliu „Moters dalys“ Bartoševičiūtė prisideda prie šiuolaikiniame Lietuvos teatre jaunosios kartos kūrėjų puoselėjamo feministinio teatro diskurso. Kartu šiame pastatyme galima užčiuopti ir antroje jo dalyje subtiliai juntamą gyvenimo bejėgystėje įstrigusios kompanijos, būdingos Antono Čechovo kūriniams, būsenos elementą.
