Nežinau, kas gali būti sunkiau, nei sąlygos, kuriomis Budraitis vaidina scenoje: erdvė sutraukyta, žiūrovo statusas neapmąstytas, tenka vaidinti dvigubą save, besitęsiantį laike, o galiausiai net nėra, kaip išeiti iš vaidmens.

Stebint pirmuosius „kafkiškuosius“ spektaklius, apnikdavo jausmas, kad kalbama apie labai intymius, asmeniškus dalykus, kad režisūra čia yra tarsi autoterapija, kaip pačiam Kafkai buvo rašymas.

„Spalvose” žaidimas buvo bendras – tai, ką mažieji šokėjai kartu su artistu Donatu Bakėjumi veikė scenoje, leido įsitikinti žaidimo kaip teatro (tuo pačiu ir šokio) kilmės teorija.

Nacionaliniame – Valiaus Tertelio „Mėnuo kaime“, Kameriniame – Algimanto Pociūno „Šykštuolis”, Mažajame – Aliaus Veverskio „Rezervatas“, VDU teatre – Artūro Areimos „Intymumas“. Visi jie susijungia į vasariškai tingią, kiek nuobodoką visumą.

Kartu su Areima į teatrą ateina karta, patyrusi stiprią kino meno įtaką. Naujausi šio režisieriaus spektakliai paveikti Quentino Tarantino kūrybos, o, pavyzdžiui, Vido Bareikio pastatymuose atsiranda aliuzijų į Stanley’o Kubricko ar Oliverio Stone’o filmus.

Krepas iš nevalyvo, pasišiaušusio primato, garsus leidžiančio neandertaliečio, bananus kampe godžiai ryjančio graužiko, suvaikėjusio senuko pamažu virsta žmogumi.

Pirmuose spektakliuose šviesa sroveno tarsi iš dangaus, paslėpdama artistų veidus ir keldama Platono olos alegorijos įspūdį, tačiau antroje ir trečioje premjeroje šio atradimo buvo atsisakyta, –.mano nuomone, visai be reikalo.

Reikia pripažinti, režisierė Dalia Ibelhauptaitė sugeba atrasti ir sukviesti į savo operos namus vis naujus atlikėjus, jos kolektyvas daro daugiau nei muzikos festivalis „Sugrįžimai”.