Kiekvieną Areimos spektaklį kažkam tenka pavadinti provokacija. Juk jo darbų poveikis nuolat būna atvirkštinis. Tai, kas turi sukrėsti – migdo, kas pretenduoja atskleisti šiandieną – pasenę.

Tikslus kostiumų dailininkės Aleksandros Jacovskytės pasirinkimas – Antuanetei nuolat keisti sukneles naujomis, bet beveik tokiomis pačiomis. Tai parodo veikėjos negalėjimą pasikeisti, inerciją, monotoniją.

Tai komedija apie kvailybę, kuri triumfuoja visur, sulygina visus. „Borisą Godunovą“ Nekrošius stato kaip nesibaigiančią „idioto pasaką triukšmingą, neturinčią prasmės“…

Priešingai nei Charmso tekstai, atveriantys žaismingą literatūrinių paieškų procesą, Koršunovo interpretacija panardina žiūrovo į patologines gyvenimo ir kūno konvulsijas su laužytais judesiais.

„Kūrybinis impulsas“ „gerosios žinios“ Lietuvos šokiui nepaskelbė: tikrovė koreguoja galimas šio meno raidos trajektorijas, vis dar stinga išradingų, individualios choreografinės mąstysenos kūrėjų.

Išsprendęs, pramušęs ledą, „rasdavai sidabrą“ – veiksmo, mažiausio sukrutėjimo žemėje prasmę. Dabar neberandi, nes tuščiai užsižaidžiama, nes sklando privačios devinto laipsnio asociacijos.

„Trys milijonai debilų ir pasiutėlių“, – taip kulminuoja Roberto prakalba salėje susirinkusiems žiūrovams. Griaudėja ovacijos. Atpažinimo džiaugsmas? Bet ką vis dėlto atpažįsta žiūrovas?

Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta.