Praėjus penkiolikai metų nuo „Ugnies veido" ir keturiolikai - nuo „Parazitų", Oskaras Koršunovas toje pačioje scenoje pastatė naują to paties dramaturgo dramą „Kankinys". Neseniai atnaujinęs „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džiuljetos istoriją", pastatęs Charmso „Jelizavetą Bam", režisierius vėl ėmėsi ir Mayenburgo.
Dar visai neseniai parašytoje pjesėje pasakojama apie moksleivį, pradėjusį skaityti Bibliją ir pavertusį ją visų nevykusių, neveikiančių, nuviliančių socialinių santykių pakaitalu. Atsirinkdamas tik tas citatas, kurios padeda įrodyti jo teiginius, jis terorizuoja mokytojus, mamą, kol galiausiai sutinka stipresnę priešininkę, kuriai įveikti Biblijos tekstų nebeužtenka. Tad žadėjęs paaukoti save dėl tikėjimo, jis galiausiai paaukoja ją dėl abejonės.
Kovo 6 d. įėjus į mažąją Nacionalinio dramos teatro salę rodėsi, kad laukia stiprus supurtymas kiekvienam ramiai vartojančiam vakarietiškosios kultūros atstovui. Scenoje sustatyta Laurynos Liepaitės scenografija žadėjo ne tik brutalų mūsų gyvenimo būdo pasekmių išryškinimą, bet ir (auto)ironišką pokalbį su žiūrovais. Mokyklos sporto salę primenanti erdvė su suoliukais, kopėtėlėmis, ožiu, o visų svarbiausia - krepšinio lanku ir krepšiniui sužymėtomis grindimis: juk mums nuolat kartojama, kad šis žaidimas yra mūsų religija.
Pirmieji į aikštelę išbėgę Ingė Ziūdel (Nelė Savičenko) ir jos sūnus Benjaminas Ziūdelis (Kęstutis Cicėnas), kalbėdamiesi apie nenorą dalyvauti plaukimo pamokose, laužė duoną kaip per paskutinę vakarienę. Tik jos nevalgė, parodydami, kad Komunijos/valgymo kaip ritualo, išpažinties/atvirumo ir pasitikėjimo vienijama bendruomenė spektaklio realybėje neegzistuoja.
Panašių nuorodų į krikščionišką ikonografiją „Kankinyje" nemaža. Bet, kitaip nei „Meistre ir Margaritoje", kur naudojantis krikščioniška ikonografija sukomponuota spektaklio ekspozicija be žodžių atskleidė pagrindines idėjas, „Kankinyje" nuorodos į Bibliją ar šventųjų ikonografiją liko labiau iliustracija ar komentaru sakomiems dramaturgo tekstams. Kaip ir ant galinės sienos, kairiame kampe projektuoti klasikinės tapybos fragmentai, kur greta Kristaus gyvenimo, portretų, nukryžiavimo vaizdų sušmėžuodavo ir, pavyzdžiui, Rubenso „Trys gracijos". O pats paveikslų fragmentų kaleidoskopas priminė Koršunovo mokytojo Jono Vaitkaus mėginimą spektaklyje „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai" panaudoti senųjų ikonų fragmentus. Net ir „Kankinio" Benjamine skleidėsi Stavrogino, charizmatiško blogio genijaus, bruožai. Tik Benjaminas spektaklyje neišaugo iki stipraus (anti)herojaus: nei Stavroginas, nei Herostratas, net ir ne „Ugnies veido" Kurtas.
Oskaro Koršunovo spektaklyje Benjaminas labiau isterikas paauglys, bet ne pranašas, kankinys. Jis kalba Biblijos citatomis, nesupranta savęs, pyksta, kad jo nesupranta kiti, o siūlomos pagalbos atsisako (greičiausiai todėl, kad ji ne tokia, kokios tikėjosi). Gyvena nesuvokiamame prieštaravimų pasaulyje, tarsi koks „Ugnies veido" Olgos palikuonis ar nuo savo likimo bėgantis Edipas. Bet iš jo, kaip visų kitų veikėjų, likusi, regis, tik forma, tik veiksmas be turinio. Be klausimo ir be priežasties. Jo motina Ingė Ziūdel - vyro palikta, niekur savo atsakomybės nematanti moteris. Mokyklos direktorius Vilis Bacleris (Algirdas Dainavičius) - problemas apeiti, o ne spręsti, pasirengęs šovinistas. Kunigas, tikybos mokytojas Dyteris Menratas (Remigijus Bučius) - silpnos bažnyčios silpnas tarnas. Georgas Hanzenas (Laurynas Jurgelis) - luošys, patyčių objektas, homoseksualas. Lidija Vėber (Inga Šepetkaitė) - sekso ištroškusi paauglė. Markus Dioflingeris (Marius Repšys / Džiugas Siaurusaitis) - tikras vyras, reikalus tvarkantis fizine arba žodine prievarta. Erika Rot (Monika Vaičiulytė) - fanatiška geroji samarietė, besirūpinanti nuskriaustaisiais.
Nors visi veikėjai dramoje surašyti vardais ir pavardėmis, bet vis tiek lieka nepažįstami, svetimi, nei tragiški, nei komiški, nužymėti tik tiek, kad patikėtume, jog jie gali realiai egzistuoti, kur nors netoliese ar net mūsų šeimose. Tokie veikėjai, regis, parodo, kur atsiduria solipsistine tampanti visuomenė, kurioje egzistuoja tik asmeninė atsakomybė, o abejingumas jau nebegali įskaudinti. Kur realybė kuriama tik iš nuorodų (Biblijos, kanono, mokslo, savęs paties), vedančių į dar ką nors kita ir taip sukuriančių begalinės referencijos situacijas.
Drama gali būti perskaityta ir taip, juo labiau, kad nemaža dalis teksto kalba apie visuomeninį vakuumą, kurį užpildyti įmanoma fanatizmu. Tačiau drama, parašyta beveik be jokių remarkų, siūlo įvairesnių perskaitymo galimybių. Pavyzdžiui, pavertus ją komedija atsirastų proga ne tik bejėgiškai ir abejingai kalbėti, kokiame baisiame, pavojingame pasaulyje gyvename, bet ir pasijuokti iš to mūsų pačių prisiimto bejėgiškumo, taip sukuriant bent galimybę nuo to apsivalyti. Nusprendus ją statyti rimtai, galima kurti tekstą aiškinančius vaizdus ir veiksmus, pasakojančius, kokie konfliktai, visuomenės ir asmenybės skilimai veda į senosios tvarkos sunaikinimą, nesiūlantį nieko naujo.
Dirbdamas su šia Mayenburgo drama, prieš premjerą Oskaras Koršunovas teigė, kad šiuolaikinė dramaturgija yra „tekstas, kuriam reikalinga nauja teatrinė kalba". Iš tokio režisieriaus apibrėžimo galima buvo tikėtis tikrai ne eilinio šiuolaikinės dramos pastatymo. Tačiau kartodamas ne tik Mayenburgo dramų pastatymuose atrastus režisūrinius sprendimus (tik šį kartą - kukliau) ir temas, režisierius pasirinko ir aktorių komandą suformuoti beveik taip pat, kaip prieš 15 metų „Ugnies veide". Skirtingų kartų aktoriai skirtingomis vaidybos manieromis kuria skirtingų kartų personažus. Bet šį kartą toks skirstymas nebeveikia, nes įdomiausiai šiuo metu scenoje atrodo ne aktorių kontrastas, ne meistrystės ir jaunatviškos energijos, skirtingų vaidybos mokyklų supriešinimas, o tiesiog pavieniai charizmatiški aktoriai (Marius Repšys, Algirdas Dainavičius ir, kaip visada, Nelė Savičenko), sugebėję balansuoti tarp komiškumo ir dramatiškumo.
Tačiau jie su kompozitoriumi Gintaru Sodeika neatsvėrė scenoje ganėtinai silpnai atrodančio jaunųjų derinio su Monika Vaičiulyte. Labiausiai šiai kompanijai trūko dinamikos (dauguma scenų suvaidintos net nepajudant iš vietos), organikos ir subtilumo. O pagrindinius vaidmenis sukūrę Kęstutis Cicėnas ir Monika Vaičiulytė scenoje demonstravo daug isterijos, kuri, regis, turėjo pakeisti taip ir neužsimezgusį dramatiškumą. Tokie Bejaminas Ziūdelis ir Erika Rot neleido spektakliui iš tikrųjų tapti drama apie abejingumą, greičiau išryškino visuomenės, teatro ir spektaklio bejėgiškumą.
Oskaro Koršunovo „Kankinys" liko drungnas, taip ir neištesėjęs brutalumo (komiško ar ne) pažado. Liko be skonio ir be kvapo, nors galėjo pažaisti mūsų pojūčiais - jei ne scenoje papilamu benzinu, tai bent sporto salei tinkamu prakaito tvaiku. Deja, muzikos garsas buvo labiausiai pojūčius dirginęs spektaklio elementas. Po „Kankinio" premjeros liko tik viltis, kad šitą skubos darbą dar galima taisyti. Bet ar pataisius pavyks spektakliu išsklaidyti šiuo metu spengiančią tylą - nežinia.
