Japonų režisieriaus ir pedagogo Tadashi Suzuki vardas Lietuvoje nuskambėjo jau prieš keliolika metų, kai jo aktorių rengimo metodiką studijavusi Vesta Grabštaitė kūrė choreografiją Jono Vaitkaus režisuotai Giuseppe´s Verdi operai „Nabukas“ (1992). Griežtais, tiksliais, energetiškai kondensuotais judesiais perteikta dievo Baalo palydos grupė tapo svarbiu prasminiu ir veiksminiu monumentalaus operinio pastatymo akcentu.
Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir OKT-Vilniaus miesto teatro pakviestas, šį savaitgalį japonų meistras Vilniuje apsilankė pats - kartu su savo trupe SCOT (Suzuki Company of Toga) parodė savo spektaklį „Dionisas“ (pagal Euripido tragediją „Bakchantės“). Žiūrovų susidomėjimas buvo toks didelis, kad sausakimšoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje tą patį vakarą (vasario 26 d.) spektaklį teko vaidinti du kartus, išgraibstytos buvo ir spektaklio programėlės.
Erdvė, parinkta spektaklio pristatymui, galėjo būti didesnė - deguonies stygius kiek susilpnino iš vaidybos aikštelės siunčiamus signalus, ne visai aiškiai matėsi ir teksto titrai, nors veikalo turinį kartu su projektuojamo teksto nuotrupomis padėjo atgaminti prieš porą metų Salonikuose su Oskaro Koršunovo „Hamletu“ (tuomet - dar eskizu) matytas šios tragedijos sceninis variantas, sukurtas graikų teatro režisierių. Palaipsniui susidėliojo plastiškai įtaigi ir monumentali „Dioniso“ visuma, kur klasikinės graikų tragedijos - vakarietiškojo teatro pirmtakės - turinys įgavo kanoniškas rytietiško teatro formas.
Griežtai vieninga vaidybos stilistika leido pajusti archajiško ritualinio teatro atmosferą, sukurtą asketiškomis, raiškiomis energetinėmis priemonėmis. Apšvietimo pagalba Juodoji salė tapo tikrai juoda - aktorių judėjimas į sceną ir iš jos neturėjo dažnai trikdančio butaforiškumo, vaidybos erdvės kontūras tapo ne toks akivaizdus - juo įtaigiau atrodė maksimaliai sutelkta - tiek plastiniu, tiek tariamo teksto požiūriu - aktorių vaidyba. Penki šviesos kvadratuose skendintys krėslai - choro, bendraujančio su Kadmu ir Pentėjumi, vieta. Juose skirtingomis pozomis sustingusios baltai grimuotos, šviesiais drabužiais su skirtingų spalvų detalėmis vilkinčios figūros kartais pakyla, atsargiais, užtikrintais ir tyliais judesiais primindamos šokėjus, apsaugotus nuo gaivališkos improvizacinio judesio prigimties.
Svarbiausias ir antraštinis tragedijos veikėjas Dionisas scenoje nepasirodo: vyno ir ritualinės ekstazės dievas kalba choro lūpomis - kiekvienas aktorius paeiliui bendrauja su Pentėjumi lyg vienas personažas, o netrukus paeiliui, gąsdinančiai taikliais sąlygiškais kardo dūriais pasmerkia Dionisui išdrįsusį pasipriešinti Tėbų karalių žūčiai. Matematiškai tiksli aktorių buvimo ir judėjimo trajektorija spektaklį priartina prie belaikėje erdvėje įšalusio veiksmo - bet fizinis laikas nesustoja, ir pusantros valandos spektaklis beveik neprailgsta.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Dioniso bakchančių armiją atstoja trys juodaplaukės baltai grimuotos būtybės, pasirodančios scenoje iš abiejų pusių lėtais, siurbiančiais dėmesį, nesutramdomai slenkančiais judesiais, lyg suaugusios su žeme besivelkančiais raudonai ir baltai dryžuotais drabužiais - savo vaidmens piešinį paryškindamos staigiais sinchroniškais gestais. Jų veido išraiška nesikeičia - lyg nuasmenintos kaukės. Tokiu pat kostiumu vilki ir paskutinioji scenoje pasirodžiusi veikėja - Pentėjo motina Agavė. Jos laikoma manekeno galva - kraugeriškos bakchanalijos trofėjus - dėl kraštutinai stilizuotos vaidybos praranda teatrinio rekvizito reikšmę ir virsta simbolinio, ritualinio veiksmo objektu.
Aktorių išvaizda - kostiumai, grimas - šiame spektaklyje akivaizdžiausiai primena klasikinį japonų teatrą, kurio principais remiantis Suzuki puoselėjamas aktoriaus sceninės elgsenos metodas šiame spektaklyje išsiskleidžia per iš anksto numatytą, apskaičiuotą plastiką, ypatingai valdomą - tai tramdomą, tai akimirkai atpalaiduojamą, paverčiant ją žaibišku judesiu - kūno energiją. Aktoriaus balsas taip pat virsta instrumentu, kurio skleidžiamas garsas taip pat atidžiai kontroliuojamas ir primena rečitatyvais skelbiamas pranašystes.
Suziki teatro metodas išsiskiria aiškia estetinių ir etinių vertybių sistema, programiniu siekiu apjungti vakarietiško ir rytietiško teatro tradicijas, kurti erdvę jų sąveika besiremiančiam menui. Šie bruožai, aiškiai atsispindintys spektaklyje „Dionisas“, skatina vertinti Tadashi Suzuki kaip ypatingą šiuolaikinės teatro kultūros reiškinį - juolab turintį ir tam tikrą rezonansą Lietuvos režisierių kūryboje. Šio rezonanso mastas - įdėmesnių teatrologinių studijų tema, o tolesnis likimas - gausiai į susitikimą su japonų teatro meistro menu suplūdusios jaunosios Lietuvos teatralų kartos rankose.
