Vienodai susvarbinant klimato kaitos, socialinės lyties, vartotojiškos visuomenės, galios santykių, seksizmo, radikalizmo temas, žiūrintieji nebeturi už ko griebtis.
Disleksija nėra sutrikimas, kuris apibrėžia žmogų. Žmogus yra daug daugiau nei diagnozė: jis turi savo svajones, jausmus ir tikslus – visa tai puikiai ir ištransliuoja spektaklis „Pasistengiau“.
Paradoksalu, kaip pasitelkdami Bergmano medžiagą ir jo estetiką, „Neištikimosios“ kūrėjai geba atsilaikyti ir paversti spektaklį savu manifestu apie kontrolę ir intymumą, bei jo griaunančią jėgą.
Gal toks amžiaus pasirinkimas yra tik triukas? Gal stebint spektaklį neverta koncentruotis į nurodomus metus, o moto [i]gyvenimas dar prieš akis[/i] yra vienodai reikšmingas įvairaus amžiaus žmonėms?
Užėmusi praktiškai visas kūrybines vietas spektaklio autorystėje, Dr. GoraParasit jausdama tai ar ne, leidžia savo požiūriui tapti ne tik tema, dominante, bet ir vienintele tiesa.
Spektaklis-fantazija „Žemaitėjė“: šiandien teatre nedažnai tenka matyti tokią meilę atliekamam kūriniui, kokia „Menų spaustuvėje“ dalijosi Rugilė Latvėnaitė ir Ieva Pakštytė.
„Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimo“ tikslai – tai kvietimas susimažinti, susistabdyti laiką, išmokti paprasčiausiai stebėti ir grožėtis.
Kamilė Gudmonaitė su naujuoju jautrumu žvelgia į savo kūrinių dalyvius ir jų saugumą, vengdama bet kokio konflikto, kurį įprasta laikyti teatro pagrindu.
Lauros Kutkaitės spektakliams būdingas stilistinis disonansas: subtili, poetiška ir paslaptinga jų estetika staiga pertraukiama provokatyviomis interakcijomis su publika ar šiurkštesne aktorių raiška.
