Oskaro Koršunovo spektakliui Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ scenoje iškilo identiška lenkų parlamentui salė, joje – politinio kabareto fone lakstantys veikėjai. Daugeliui jų žiūrovai bei kritikai iš karto atrado konkretų „antrininką“ valdžios institucijose.
Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?
Prakalbęs apie teatro tradiciją, išsyk atsiduri Gintaro Varno teritorijoje. Kai kiti šiandienos režisieriai propaguoja atsinaujinimą, išsivadavimą iš „tradicinio teatro“ priemonių, Gintaras Varnas mėgsta pareikšti savo kiek egzotiškai atsiskyrėlišką teatro antikvaro poziciją.
„Dramokratijoje“ gali dalyvauti visi. Žinoma, dėl šios priežasties neįmanoma išvengti kokybės svyravimų ir nepavyksta kiekvieną kartą būti sudomintam ar nustebintam.
Išgyventi ir liudyti – du skirtingi išeities taškai, diktuojantys ir skirtingas teatrines prieigas. Linas Zaikauskas renkasi pirmąją, natūraliai lietuvių teatrui artimesnę.
Dviejų skirtingų temų plėtojimas scenoje nepelnytai ir ne solistų valia pavirsta ir dviejų svarbiausių balsų „Toskoje“ – soprano ir tenoro – dvikova. Šioje kovoje pirmiausia pasmerkta pralaimėti pati opera.
Pernelyg toli jie nuo mūsų, pernelyg suspausti ir uždusinti tragedinės schemos, kad mes, kaip tas Lajo piemuo, atpažinęs Oidipą, juose atpažintume savo klaidas, menkumą ar didingumą.
Nieks čia prie nieko nelimpa ir jau tikrai kad netarnauja bendram labui. Ir kas gi galėtų būti bendro, kai kiekvienam atskirai, savomis priemonėmis bei jėgomis tenka kovoti už išlikimą?
Aiškinantis spektaklio prasmes, neišvengiamai atsiduri zonoje, kurioje mėgsta klaidžioti šiuolaikiniai kūrėjai – pasąmonėje, o ja galima paaiškinti ne tik spektaklio prasmių bei formų paradoksus, bet ir paslėpti bei pateisinti menininkų klystkelius.
