Oskaro Koršunovo spektaklyje derinamos dvi Shakespeare’o „Hamleto“ perskaitymo galimybės: viena iš jų paremta konkrečia žmogaus patirtimi, kita – teatro meno prigimtimi.

Trečioji Juodkaitės premjera – Masalskio režisuota „Sibilė“, pagal graikų ir romėnų mitologiją bei Lagerkvisto romaną sukurtas šokio spektaklis – kvietė į bendrą aukos ir atgailos ritualą, o kartu ir į savotišką transo būseną.

Gruodžio 17-ąją į dar vieną premjerą – Jules´o Massenet operą „Verteris” – Vilniaus Kongresų rūmuose pakvietė bohemiečiai.

Į Kauno valstybinį dramos teatrą įsiliejus jaunam prof. Algės Savickaitės aktorių kursui, laikas, atrodo, ne tik sustojo, bet ir grįžo atgal į jaunystės metus.

Režisierius Cezaris Graužinis prisipažino esąs ne iš tų režisierių, kurie nuolat kažką tobulina. Todėl pamatyti Helsinkio „Viirus“ teatro spektaklį „Kaligula“ buvo dvigubai įdomu.

Tikras teatro įvykis – taip tituluojami Cezario Graužinio spektakliai, kuriuos Vilniuje vaidina Helsinkio trupė „Viirus“. Šiandien ir rytoj „Menų spaustuvėje“ dar galima pamatyti, kaip Suomijos švedai vaidina C.Graužinio režisuotą Albert´o Camus „Kaligulą“.

Cezaris Graužinis nors trumpam tapo Kalėdų seneliu: ėmė ir padovanojo puikią dovaną – ne tik ledą, kuriuo reikėjo atčiuožti iki jo spektaklių, bet ir netikėtą, tarytum antrą pažintį su tokiu deficitu – režisūrinį amatą išmanančiu žmogumi.

Į galvą ateina dar visai šviežios skirtingų teatrų premjeros. Bene visais atvejais spektakliai buvo įdomūs ne kaip galutinis rezultatas, bet kaip aktoriaus „atsivėrimo” galimybė.