Per tiek metų susiformavo „keistuoliška“ vaidybos maniera, štampai ir savotiška amplua sistema, todėl supanašėjo ir spektakliai.

Spektaklyje be žodžių „Doriano Grėjaus portretas“ žodžių labai daug: kalbama muzika, judesiu, paviršiais, objektais, užrašytu tekstu, erdve.

Mikropasaulis, kuriame egzistuoja ši „Hamletmachine“ versija, – netekęs emocijų. Lyg būtume atsidūrę depresijos kamuojamo žmogaus sąmonėje.

„Na štai, dabar jau žinote, ar jums malonu, ar nemalonu gyventi. Vis dėlto reikia tą žinoti“, – sako balsas ausinėse.

Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ primena, kad sustabarėjęs žinojimas užtrenkia duris prieš visai kitą ir kitokį pažinimą.

Tuminaitė nekeičia Žemaitės apsakymo išeities taško – per vedybas Katrę kaip paveldimo turto dalį vienas vyras perleidžia kitam.

Euforijos apimtų žmonių masės griovė Berlyno sieną, tik kažkas pamiršo pasakyti, kad stabus griauti reikės ir savyje.

Didžioji „Tik filmuojama“ dalis turi viską, ko reikia šiandieniam „eksperimentuojančiam“ teatrui, – nuo vadinamojo postdramiškumo iki tarptautiškumo.