Kurdamas spektaklį sau pačiam, kiekvienas tampa viso „Ir tarė dviratininkas“ proceso savo mieste bendraautoriu.
Jano Klatos „Borisas Godunovas“ Klaipėdos dramos teatre yra vienas kardinaliausių ir kategoriškiausių pastaruoju metu mūsų teatrų scenose matytų spektaklių.
Varnas nuo pradžių sufleruoja, kad Puikus naujas pasaulis – tai masinė medija: televizijos kanalas ar interneto svetainė, kurios svarbiausias elementas yra reklama.
„Soliaryje 4“ G. Jarzyna pripažįsta kiekvieno žmogaus įtaką Vandenynui, t. y. pasaulio formavimui. Todėl jo herojus yra žmogus, gebantis pažiūrėti į akis savo gėdai, baimei, skausmui, nevilčiai.
Mondo pragmatizmas skamba įtikinamai, nors ir ciniškai, Džono idealizmas – fanatiškai. Tad darosi baisu ne tik atsidurti puikiame naujame pasaulyje, bet ir pasaulyje, kuriame nauja religija taptų Shakespeare’as.
„Rožės kavalierius“ – nauja meistriškumo pakopa, kurią įveikusi LNOBT trupė įžengė į kokybiškai naują savo istorijos tarpsnį.
Filosofiniai Stanisławo Lemo svarstymai apie žmogaus prigimtį ir pažinimo ribas spektaklyje virto personažų praeities traumų analize, o kartais tiesiog psichologiniu popsu.
„Puikus naujas pasaulis“ – liūdnas ir depresyvus spektaklis. Tragedija jo nepavadinsi, nes sukurtas šmaikščiai ir stebėtinai šiuolaikiškai.
Grzegorzo Jarzynos režisūra veikia sapniškai: ji kaip sapnų mašina, tik generuoja impulsus, užuominas, reginius, prisilietimus, kad dirgintų, kaip dirgina muzika.
