Nežinau, koks artistas ir iš kokių žemių supylė ratą, kuriame kas sezonas užsidarome tai tamsai ir tam vyksmui. Visi po truputį ir visą gyvenimą.

Ne kasnakt juk prisiruoši savo patalus bent valandai išmainyti į celofaną jaukiai čežinančią nepažįstamųjų kompaniją.

Sąmoningas įvaizdžio konstravimas ir aktorių gebėjimas išlaikyti savastį, prisiimant skirtingus vaidmenis, tampa linija, kuri susieja pjesės scenas, neplėtojančias nuoseklaus siužeto.

Iš pat pradžių viską pateikus kaip žaidimą, tarsi kuriamas neįpareigojantis santykis – na, pažaiskim ir pažiūrėsim, kas ir kaip pavyks.

Gyvenimas toje naujojoje respublikoje būsiantis skaidrus ir kietas kaip stiklas, aiškus ir aštrus, juo bus galima įsipjauti iki kaulo.

Ktulu kūrėjas Lovecraftas tikėjo, kad mums gyvybiškai būtina baimė, kurioje galime pasislėpti nuo visko kas apčiuopiama.

Dariaus Gumausko pasirodymas įsuką į nemalonų sūkurį, viską su savimi traukiantį žemyn. Ir nuo to neįmanoma atplėšti akių.

Kalbėdamas apie savo „Voiceko“ idėją, Obcarskas skamba racionaliai ir aiškiai: sistema nepakito, pasaulis ir toliau laikosi ant Voicekų.