Atlikėjai perteikia spektaklio viziją, su subtiliu komizmu interpretuodami kiek savotišką universumą.
Tačiau ne tik Zemlecko Kenas nenusileidžia Masalskio Rothko, o, atrodo, ir pats Zemleckas nenusileidžia Masalskiui.
Man asmeniškai lietuvių dramos įdomesnės už Logano. „Raudona“ pasirodė deklaratyvi, netgi snobiška.
Masalskis ir Zemleckas – abu kuria arogantiškus personažus, tikinčius, kad geriausiai žino, kaip viskas yra.
Ar tu visas tas temas pajunti ir supranti spektaklio metu, ar visa tai sugalvojai, parėjusi namo ir panagrinėjusi anotaciją?
Živilė Mičiulytė sukūrė galbūt naivų, bet labai reikalingą spektaklį. Juk vaikus galima auklėti su pagarba ir pasitikėjimu, be baimės ir smurto.
Rodos, būtent mąstymo labai trūksta ir Lietuvos teatro mene, todėl toks spektaklis atrodo kaip tikras perlas.
Šiuolaikinis šokis jau senokai atsisakė raiškos priemonių hierarchijos ir judesį vis dažniau naudoja kaip vieną iš sudėtingos struktūros dalių.
Istorijos siužetas nėra svarbus – esmė glūdi patirtyse, kurias dalyviai įgyja žaisdami, lakstydami tarp erdvių ar gulėdami ant minkšto plaukų kalno.
