Bruskonas ima panėšėti į Miltinį, nebepaleisdamas iš rankų lazdos ir paprastą žieminę kepurę (kokias šiandien mėgsta nešioti režisieriai) pakeisdamas berete.

Scenoje neišvystame nevaldomo balagano, kaip dažnai nutinka spektakliuose vaikams, kai aktorius nubloškia į improvizacijos lankas.

„Idiotas“ išsiskiria dažnai anemiškame šių laikų teatre, kuriame subtilūs ir estetizuoti veikėjų jausmai kartais nebeturi jokios išraiškos.

Iš fragmentų sudėliotas spektaklis tapo papildomu išbandymu aktoriams, kurie turėjo greitai sukurti ir keisti personažus.

Ar Jūs tikrai manote, kad bandant apibrėžti Lietuvos dabartį mums svarbi tampa atskiro individo praeitis?

Čia demaskuojami visi, kurie sistemas kuria, jomis naudojasi, tampa jų sraigteliais ir tie, kurie joms priešinasi.

Ne taip svarbu, ką mes šokame, svarbiau, kad jūs kankinatės, galvodami, kas mes esame.

Viskas, ko pritrūko spektakliui „Helverio naktis“, – tai personažų savivoka griūvančio pasaulio akivaizdoje.