Per tris mėnesius „Žuvėdra” buvo pristatyta keturiuose festivaliuose. OK teatras pateikia ištraukas iš užsienio teatro kritikų atsiliepimų.
Kai kuriuos personažus režisierius išskiria labai ryškiai, drastiškai, o kitus interpretuoja nepateisinamai blankiai. Atrodo, kad nesiekta jų suderinti, suburti į ansamblį, o Čechovas be ansamblio – sunkiai suvokiamas.
„Hamlete“ pelėkautais buvo tikrinama tiesa, o „Žuvėdroje“ Kostios pjesė tampa spąstais ją žiūrintiesiems. Bet statant pjesę pasirinkimas išlieka toks pat: tarp Čechovo ir šios dienos. Nes tai – gerokai išsiskyrusios erdvės.
Jei Pero Giunto, mirštančio mylimosios glėbyje, gyvenimas prasideda iš naujo, tai Treplevo nutrūksta kaip styga. Tai ne toji meilė, kuri „visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“, tai meilė, per kurią tikimasi išsigelbėti.
„Mūsų klasėje“ režisūros priemonių arsenalas toks įvairus, toks dirginantis akį, kad susikoncentruoti į žmonių istorijas, jų konkrečius likimus nėra kada. Režisierė tam erdvės ir nepalieka.
… pameni, po „Žuvėdros” premjeros Dailės teatre Vladimiras Ivanovičius rašė: „Gimė naujas teatras.” Vilniaus mažajame naujas teatras negimė.
Tęsiant mintį apie „Žuvėdros” versiją, režisieriaus Rimo Tumino įgyvendintą jo įkurtame teatre su jo suburtais jaunais aktoriais, neišvengiamai prieini būtinybę pasvarstyti apie Antono Čechovo pjesių interpretacijų įvairovę.
Bene geriausiai naująją R.Tumino „Žuvėdrą“ charakterizuoja Arkadinos žodžiai: „Nuobodu, tačiau pripratus – visai nieko“.
