Šen Te tabako krautuvėlė čia primena iš stoties ar turgaus atvilktą laikiną stiklo paviljoną, Šu Fu kirpyklos interjeras – grožio salonus, kur apsikirpti kviečiama už 5 litus. Jums pasirodė, kad scenografija klaiki? Ne, tai klaikus pasaulis, kuriame gyvename.
Bernhardui rūpi teatro tema, gyvenimo ir teatro santykis, tačiau į apsikrėtimą teatru jis žiūri kaip į grėsmę. O Tuminui teatras – išsigelbėjimas, vienintelis įmanomas egzistavimo būdas.
Aktoriams nereikia „įlįsti į personažo kailį“, jį demonstruoti ar demaskuoti – jie mąsto savo mintis, tik kalba personažo žodžiais. Aktorius čia turi daug daugiau vietos ir erdvės nei personažas.
Tris kūrinius, sujungtus į vieną, įvardyčiau kaip puikų LNOBT repertuarinį ėjimą, kuriam meistriškai vadovavo dirigentas Modestas Barkauskas.
Ana šaiposi iš savo motinos pomėgio eiti į teatrą: „atsirado mat dvasinis penas / tokiems žmonėms teatras tik patvarko virškinimą”. Neapsimesiu, kad negirdžiu panašių replikų apie „Didvyrių aikštės” premjerą.
Savo „Minetyje“ Tuminas mėgina plėtoti tris skirtingas siužetines linijas: jis reprezentuoja savo „režisūros firmą“; drauge su Vladu Bagdonu pasakoja apie aktorių ir dovanoja jubiliejinę dovaną savo teatrui.
Jeigu beckettiškas absurdas nusimetinėja nuo savęs visą daiktišką ir laikišką gyvenimo materiją, tai bernhardiškasis kanda sau į uodegą šlykštėdamasis, plūsdamas ir neigdamas tai, ko labiausiai ilgisi ir trokšta.
Kai nelieka „ugnies“, yra tik „veidas“, kaukė: „naujos teatro kalbos“ erzacai, tarmės ir greitakalbės, kurios, net jei skambėtų kaip keiksmai, nesuerzintų didžiausio religinio, teatrinio ar švietimo sistemos ortodokso.
Objektų ir fantazijos teatre sunkiausia žiūrovui – jam pačiam tenka sudominti save spektakliu. Arba jis atsipalaiduoja, nurimsta ir medituoja, arba muistosi, atsiriboja ir laukia vaidinimo pabaigos.
