Įspūdingas daiktų scenovaizdis yra postkultūrinis peizažas, kuriame visgi kultūra lieka kaip vienintelis įmanomas žmogaus pėdsakas.

Išklausai pusvalandžio trukmės istoriją, ir tiek.

Juk „L’Absolu“ – ir apie tai, kad čia esame tik patys su savimi, o ne su kažkieno istorija.

Puikiai galiu įsivaizduoti, ką Adomaitis reiškia vyresnei kartai. O jaunajai?

Spektaklio kūrėjai istoriją iš Ispanijos perkelia į abstrakčią, didelėmis vėduoklėmis dekoruotą ledinio šaltumo aplinką.

Spektaklis pagal knygą, sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą ir filosofines potekstes, tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga.

Sunki lietuviškųjų vestuvių spyruoklė čia įsitempia lėtai, o trūkusi kerta skaudžiai.

Nelengvi jauno režisieriaus ir jaunų aktorių klausimai, kurių atsakymų ieškoma spektaklyje.