„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liko kaip teatrinė regykla be pagrindinio elemento – išgyvenimo; kelių meninių stilių samplaika, bandančia pataikyti į šiandienos gyvenimo pasąmonę.

Nors visuomenės veidas kuriamas pasitelkiant atpažįstamus intertekstus ir kontekstus, jis atrodo tolimas. Jį atspindintys personažai nėra unikalūs, tarsi atkeliavę iš ankstesnių Jankevičiaus spektaklių.

„Vakarų krantine“ Adomas Juška ir jo komanda rodo puikų progresą ir įkvepia laukti tolesnių atradimų. Ypač tuos, kurie ilgisi gero klasikinio metaforų teatro.

„Ruletės“ pasakojimas iš ironiško ir siurrealistine patirtimi pripildyto pasirodymo tapo panašesnis į aštuntojo-devintojo dešimtmečių situacijų komediją ar šou.

Kantatoje „Carmina Burana“ akistatą su tikrove, pilną žmogiškų ir globalių veiksnių, išgyveno pustrečio tūkstančio žiūrovų, ir kiekvienas galėjo garsuose bei vaizduose atpažinti savąją realybę.

Tada tikrai išgyvens vien tarakonai – jie yra atsparūs radiacijai. Tai, kas liks iš [i]Homo sapiens sapiens[/i] turbūt ras vietą įdomybių kambariuose arba žmonių muziejuose. Nykstančios rūšies vieta yra narve.

Dulkės yra skirstomos į toksiškas, buitines ir degias. Tačiau kokiai kategorijai priskirti jomis virtusias Holokausto aukas, nugulusias istorijos puslapiuose bei artimųjų prisiminimuose?

Keista ir įdomi Jono Kuprevičiaus pozicija. Jis tarsi per sprindį pakilęs nuo aktualių temų, populiarių klausimų, jo darbe nerasi didaktikos ar moralizavimo. <…> Jauti ir aistrą, ir azartą.