Režisierė visą Caravaggio pasaulį vaizduoja kaip kunkuliuojantį viešnamį, kaip nesibaigiančią brutalią ištvirkimo orgiją.
Spektaklis kuriamas lyg didžėjaujant. Tad veiksmo pakanka. Žodžiai taip pat liejasi upėmis. Žiūrovų akyse vyksta dangiškoji orgija.
Ievos Kaniušaitės „Mama“ – tai spektaklis, priverčiantis užmiršti aplink sėdinčius žiūrovus, pasijusti taip, lyg klausytum kažkieno vėlyvo vakaro išpažinties.
Spektaklyje daug kas virsta tik užuominomis ar iliustracijomis, visi šamaniškai įsukami į teatrinį smagratį, kuriame karavadžiški vaizdai nugali bet kokį sceninį politikavimą.
Dabartiniu laiku, kai visi sakantieji savo nuomonę jaučiasi nenuginčijamai teisūs, buvo malonu tiesiog paplaukioti po skirtingas patirtis, pasiklausyti istorijų, iš kurių nė viena nėra viršesnė už kitą.
Minties artikuliacija – kita ypatinga spektaklio savybė: filosofiniai tekstai atima galimybę leistis giliai į personažų psichologiją, tačiau prireikia išties toli nueiti, kad žiūrovas nepaskęstų žodžių platybėse.
Įdomu stebėti ryškių skirtingų prigimčių atlikėjų darbą scenoje. Džiugu matyti, kad žmonės leidžia sau veikti įvairiose medijose ir nė vienoje jų neatrodo silpnai.
Kinas ir teatras mezga darnią, lyg savaime suprantamą draugystę. Kamera nekonkuruoja dėl žiūrovo žvilgsnio, o scena pati keletą kartų mandagiai užleidžia jai vietą.
Negalima neigti, kad kiekvieno gyvenimas karantine tapo ypatingu laikotarpiu jį patyrusiam žmogui. Tačiau ne kiekviena patirtis siūlo pakankamai medžiagos sceninėms interpretacijoms.