[Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Sala, kurios nėra“.] Simfonijos, harmonijos paieškos „formatas“ verčia panevėžiečių publiką susikaupti ir suvokti, kur jie atėjo, kas jie buvo, kuo jie galėtų būti…
Jokūbo Brazio režisuotas spektaklis „Storas sąsiuvinis“ tapo nuolatiniu žiūrovo širdies ir proto plėšymu, tarsi matuojant, kiek smurto ar jo įvaizdžių gebame toleruoti.
Spektaklyje „Kim Juri“ juntamas siekis puoselėti ir saugoti vaidybos meną. Aktorius Povilas Budrys vienas suvaldo personažo, liudijančio savo tiesą, ir tikrovės konfliktą.
Aktoriams ir režisieriui rūpi žmogaus, patekusio į ribinę situaciją, būsena ir savęs pažinimas. <…> Šalia vykstančio karo kontekste kyla minčių ir platesnių diskusijų – o kaip elgčiausi aš, jeigu?..
„Girti“ – tai aktorių malonumas vaidinti ir žiūrovų malonumas juos stebėti. <...> Akivaizdu, kad režisierius aktoriams sugebėjo įkvėpti pasitikėjimą teksto prasmingumu.
Šįkart siekta Hoffmanno istoriją sušiuolaikinti pasitelkiant roboto ir žmogaus priešpriešą. Vis dėlto kyla klausimas: kodėl vis dar plėtojamas naratyvas, kad žmogus ir technologijos negali draugauti?
Žaidimas stereotipais virto stereotipinių sprendimų rinkiniu – privalomas režisieriaus priemonių, jau ne vieną dešimtmetį klajojančių po Europos teatrų scenas, „džentelmeno rinkinys“.
Žiūrovų galvomis perbėgęs raudonas spindulys galbūt mus nuskenavo, kad būtų iš ko ateityje gaminti hibridines būtybes – tuos pačius mus, bet jau prisitaikiusius gyventi povandeniniuose miestuose.
Įtikinti žiūrovus personažų tiesa įmanoma tik absoliučiai tikslia aktoryste. Jokių kitų atramų pjesės struktūra aktoriams neduoda. Išskyrus tai, kad jie gali remtis vienas kitu. Ir šitai jiems sekasi labai neblogai.