„NETIKIU“, anot įžymiojo Stanislavskio. Argi įmanoma patikėti Fedros „kančiomis“, kai choreografo interpretacijoje ji vaizduojama lyg senutė, nuo metų naštos jau sulinkusi ir dažnai rankomis gniaužianti pilvą ar apglėbianti galvą?

Režisierė tarp žaismingos komedijos eilučių ji aptiko ir liūdesį, nostalgiją dėl neįvykusių meilių, nepavykusių gyvenimų. Tik su šiomis inspiracijomis derinami sprendimai suraikė spektaklį nevienodo storumo ir skonio riekėmis.

Jau dera, jau pribrendo laikas vadinti savais vardais ir šiuos mūsų kultūrinio gyvenimo reiškinius. Ir homofilinės pa­saulėjautos kūrėjų pasaulis, ir jų kūrybos apraiškos taip pat yra mūsų kultūrinė patirtis, kuria turime teisę ir privalome didžiuotis.

Tomai Gailiutei, nepaisant klojimo teatro intonacijų balse, taip pat tinka energingos, patrauklios moters vaidmuo. Nedrįsčiau teigti, kad josios vaidmuo yra „suvoktas vidumi“, tačiau ji „maloniai žiūrisi“.

Režisieriui Vidui Bareikiui pirmajam Lietuvos scenoje pavyko gana tiksliai ir aiškiai parodyti mūsų teatrinę bendruomenę apnikusį šizofreninį nerimą, kylantį iš to, kad šiuo metu teatras daugiau ar mažiau reikalingas nebent tik pats sau.

Pasirinkdamas beprotnamio idėją, Gintaras Grajauskas tikrai nėra originalus, bet šiuo atveju toks pasirinkimas motyvuotas. Nes beprotnamis – bene vienintelė vieta, kur dvasinis nuogumas ir absoliuti sielos autentika yra suprantami ir pateisinami.

Delibes’as, pamatęs šią „Kopeliją“, nebeatpažintų savo kūrinio – spektaklio autoriai sukūrė beveik naują partitūrą, panaudodami ir kitų kompozitoriaus kūrinių epizodus. Tai suprantama – siekdami hofmaniško rezultato, jie negalėjo pasitenkinti skaidria, optimistine muzika, ieškojo niūresnių, grėsmingesnių muzikinių akcentų.

Stebint veiksmą pasirodė, kad „nežinojimas“ pasirinktas dar tikslingiau, nes pjesė kaip tik apie jį ir apie jau žinomų dalykų trapumą. Čia ne tik žiūrovai nežino, kur atsidūrę, bet ir scenoje veikiantys asmenys. Vienas kitam jie nei artimesni, nei tolimesni negu bet kuriam, sėdinčiam salėje.