Tremtinių istorijas skaityti sunku. Distancijos privilegija, kai jauti, kad daugiau nebegali, leidžia padėti knygą į šalį. Kai kuriems tai ne vien istorija, bet jų tėvų, senelių, kitų artimųjų išgyvenimai. Kai kurie, išgyvenę ir grįžę, amžino įšalo žaizdas laiko užrakinę tyloje. Tos tylos prisisunkia ir artimieji. Užsisklendimo įtakos kartų santykiams paieškas pateikia Eglės Švedkauskaitės režisuota „Fossilia“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Švedkauskaitė, šįsyk prisiėmusi ir dramaturginį darbą (mentorė Anna Smolar), Dalios Grinkevičiūtės memuarais „Lietuviai prie Laptevų jūros“ remiasi kaip atspirties tašku ir spektaklį laikančiomis teminėmis sijomis. Siužetas pinamas užsikabinus už ypatingo fakto - netikėtai rastų užrašų, kuriuos Grinkevičiūtė užkasė šeimos namų sode Kaune, Žaliakalnyje. Ji, 1949-ųjų vasarį kartu su motina pabėgusi iš Sibiro atgal į Lietuvą, slapstydamasi rašė liudijimus apie tremtinių gyvenimą, bet aiškiai suprasdama gresiantį pavojų, užrašus paslėpė. 1950-ųjų rudenį vėl buvo suimta, o į Lietuvą legaliai grįžusi 1957-aisiais užkastų lapų neberado, rašymo ėmėsi iš naujo. Ir tik 1991-aisiais, praėjus ketveriems metams po Grinkevičiūtės mirties, užrašai buvo surasti ir restauruoti.
Kaip spektaklio pradžioje pažymima scenoje esančiame ekrane, svarbu paminėti tai, kad „Fossilios“ inspiracijos yra realūs faktai (Grinkevičiūtės šeimos tremtis, jos brolio Juozo sūnaus šeimos egzistavimas, atkasti užrašai), bet čia ir dedamas taškas. Visa kita - fikcija, kurioje gvildenamas tremties patirčių metamas šešėlis skirtingoms kartoms.
Scenoje atsiveria trys dimensijos: dabartyje veikianti šeima, Grinkevičiūtės atsiminimų-liudijimų plotmė ir kūrybinės komandos tekstai, gimę kuriant „Fossilią“. Sudėtingą tremties temą spektaklyje pridengia jaunosios kartos pluta - Povilo Jatkevičiaus įkūnijamas Sūnus ir Ugnės Šiaučiūnaitės Dukra. Jiedu į senelių likimą žvelgia su savotišku smalsumu, ne kaip į tai, apie ką nevalia kalbėti, bet kaip į šeimos pažinimo būdą, siekį suprasti.
Dilema tenka Dariaus Gumausko vaidinamam Tėvui, kuriam, sužinojus apie rastus tetos (Grinkevičiūtės) užrašus, tenka konfrontuoti giliai viduje užkištą praeitį. Pradžioje įsijungia gynybinis mechanizmas - Tėvas nenori turėti nieko bendra su rastais užrašais, nenori vaikams ir žmonai (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) atverti savo išgyvenimų. Kaip rasti deramus žodžius papasakoti, kad šeimos namo rūsyje tetai savomis rankomis teko palaidoti ligos įveiktą motiną?
Dramaturgiškai palaipsniui, nuotrupomis atsiskleidžia ir Gumausko įkūnijamo Tėvo santykis su jau mirusiu savo tėvu - tremtiniu Juozu, Grinkevičiūtės broliu. Kalbinės nuorodos suponuoja, kad uždarą būdą Tėvas perėmė iš savojo. Įtraukiama ir scena, sufleruojanti, kodėl tremtį išgyvenusių brolio ir sesers - Juozo ir Dalios - santykiai, jau grįžus į Lietuvą, galimai nesusiklostė artimi.
Su šeimos istorija persidengia Rasos Samuolytės kuriamos Muziejininkės pasakojimas. Nacionalinio muziejaus darbuotoja tampa „varikliu“ visam veiksmui - ji šeimai praneša netikėtą žinią apie rastus giminaitės užrašus, ji užduoda klausimus, į kuriuos Tėvas nenori jai atsakyti. Jai teko šifruoti ilgai po žeme tūnojusius rankraščius. Ji nebegali važiuoti traukiniu, nes jaučiasi įkalinta, lyg vežama ten, toli, už poliarinio rato. Šis spektaklis tampa palankia terpe skleistis Rasos Samuolytės gebėjimui prikaustyti dėmesį tragizmu, o netrukus ir sukelti juoką.
Kino specialybę studijuojančiam Sūnui atitekusi užduotis sukurti filmą tarsi pagrindžia ekrano ir kameros buvimą scenoje, šios priemonės taip pat pasitarnauja ir kaip vartai nukelti į kitas lokacijas (jūros bangos, šilto mėlio giedras dangus ir pan.; vaizdo projekcijų autorė Ieva Kontryna Ski). Vis tik, kai aktoriai, skambant įrašytam balsui, bylojančiam Grinkevičiūtės atsiminimų žodžiais, kritimais perteikė sunkį (choreografė Erika Vizbaraitė), neapleido mintis, kad mažiau medijuotas scenos veiksmas sukurtų intymesnę, sodresnę erdvę. Taip, atrodo, paveikesni taptų ir įrašyti poetiniai monologai, ir leitmotyvu tapęs kūniškumas. Pėdos, nugara, kaulai, porolone liekantys delnų įspaudai, butaforiniai stuburo slanksteliai rezonuoja su varginančiais atminties rėžiais. Dukra visu svoriu užlipa Tėvui ant nugaros, kad išjudintų surambėjusius „taškus“. Ji nuima nuo Tėvo kriauklę, kaip užantyje tiek metų nešiotą praeitį, kurios naštos jis su niekuo nesidalijo.
Spektaklyje „Fossilia“ pasitelktas įdomus istorinės žaizdos nagrinėjimo požiūris, reflektuojantis praeities likučius. Fosilijos čia - ir iškasti atsiminimai, ir tyloje užrakintų išgyvenimų pasekmės. Virve nužymėti Grinkevičių namai tampa archeologine atsiminimų aikštele, kurioje kasinėjamos ne visų išartikuliuojamos praeities pamėklės. Vis dėlto spektaklio kirtis žymi šeimos dramą, o tremties tema, nors ir visą laiką šalia, bet girdima aidu.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
