Urvinis žmogus sėkmingai sumedžiojo žiūrovus

Vlada Kalpokaitė 2005-01-18 Respublika, 2005 01 17
Urvinis žmogus – Dainius Kazlauskas. Tomo Raginos nuotrauka

aA

Vilniaus muzikiniame teatre „New York“ penktadienį vykusios premjeros metu daugiausia skambėjo moterų juokas. Matyt, jas taiklūs vyrų ir moterų genčių stereotipų apibūdinimai džiugino labiausiai. Ko gero, moterims dar ir smagiau sekėsi tapatintis su tuo, kaip urviniai žmonės (vyrai) jas įsivaizduoja. Jei vyrams buvo linksma, atpažinus savyje „tikrojo urvinio“ gauruotą snukį, jie savo emocijas reiškė santūriau. Turbūt dėl to, kad baigėsi dienai skirta žodžių atsarga. Pasak Urvinio žmogaus, ši norma - pora tūkstančių.

Tuo tarpu moterims skirta keletą kartų daugiau, ir kyla problema: su kuo jai kalbėti vakare, jei vyras sugeba tik nerišliai mykti? O ką daryti vyrui, jei moteris okupavo visas spintų lentynas ir kitas namų kertes, jei pasidėti ietį ir save gali tik rūsyje, garaže ar tualete? Panašių problemų dėl kultūrinių ir natūrinių dviejų genčių skirtumų Urvinis žmogus įvardino ir - kas įdomiausia ir reikšmingiausia - puikiai įkūnijo begalę.

Vieno savičiausių Lietuvos teatro aktorių Dainiaus Kazlausko meistriškumo dėka visi populiarios Robo Bekerio pjesės privalumai išryškėjo, o silpnesnės vietos - sustiprėjo. Atrodo, kad D.Kazlauskas veltui nuogąstavo dėl išties nelengvos bet kokiam aktoriui erdvės - sutramdyti prie staliukų gurkšnojančius ir kramsnojančius žiūrovus nėra lengva. Bet aktoriui šis „grobis“ pasidavė kone nuo pirmųjų jo ištartų žodžių. Nors šiuo atveju D.Kazlauskas - ne princas Sigizmundas, Volandas ar Merlinas, bet Urviniam žmogui jis panaudojo galingą savo komiškąjį arsenalą, kai kuriuos jo ginklus pristatant scenos šviesai kone pirmą kartą.

Matyt, ne veltui D.Kazlauskas su spektaklio režisieriumi Kostu Smoriginu daug dirbo su tekstu, priartino jame skambančias realijas prie „lietuviškos ausies“: vietoje populiarios JAV televizijos vedėjos Opros Vinfri čia skambėjo mūsiškės Nomedos vardas, Urvinis žmogus priminė ir rankas laužantį žaidimą “Ali baba“ ar daug kam įsimintiną „Sifą“ ir t.t.

Situacijų atpažįstamumas, tūkstančiai galimybių susitapatinti ir pažiūrėti į iki skausmo kasdieniškas aplinkybes kita akimi, kartu su galimybe stebėti puikaus aktoriaus vaidybą - šio spektaklio įdomaus gyvenimo garantija.

Daugelis jo žiūrovų prekybos centre atpažins marškinėlius medžiojantį vyrą ir kas papuola po ranka į krepšius renkančią moterį. Žiūrovėms atsirado šansas suprasti, ko vyrai važiuoja meškerioti, kodėl visai neatrodo patenkinti, kai juos atitraukia nuo laikraščių skaitymo, kodėl jiems praktiškai nėra ką pasakoti, apie ką kalbėjo, susitikæ su draugais. Vyrams - galimybė prisišaukti, atpažinti ir prisijaukinti urvinį žmogų savyje, išmokti prašyti jo pagalbos, kai iškyla būtinybė įrodyti, kad nesi šiknius.

 

 

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.