Urvinis žmogus sėkmingai sumedžiojo žiūrovus

Vlada Kalpokaitė 2005-01-18 Respublika, 2005 01 17
Urvinis žmogus – Dainius Kazlauskas. Tomo Raginos nuotrauka

aA

Vilniaus muzikiniame teatre „New York“ penktadienį vykusios premjeros metu daugiausia skambėjo moterų juokas. Matyt, jas taiklūs vyrų ir moterų genčių stereotipų apibūdinimai džiugino labiausiai. Ko gero, moterims dar ir smagiau sekėsi tapatintis su tuo, kaip urviniai žmonės (vyrai) jas įsivaizduoja. Jei vyrams buvo linksma, atpažinus savyje „tikrojo urvinio“ gauruotą snukį, jie savo emocijas reiškė santūriau. Turbūt dėl to, kad baigėsi dienai skirta žodžių atsarga. Pasak Urvinio žmogaus, ši norma - pora tūkstančių.

Tuo tarpu moterims skirta keletą kartų daugiau, ir kyla problema: su kuo jai kalbėti vakare, jei vyras sugeba tik nerišliai mykti? O ką daryti vyrui, jei moteris okupavo visas spintų lentynas ir kitas namų kertes, jei pasidėti ietį ir save gali tik rūsyje, garaže ar tualete? Panašių problemų dėl kultūrinių ir natūrinių dviejų genčių skirtumų Urvinis žmogus įvardino ir - kas įdomiausia ir reikšmingiausia - puikiai įkūnijo begalę.

Vieno savičiausių Lietuvos teatro aktorių Dainiaus Kazlausko meistriškumo dėka visi populiarios Robo Bekerio pjesės privalumai išryškėjo, o silpnesnės vietos - sustiprėjo. Atrodo, kad D.Kazlauskas veltui nuogąstavo dėl išties nelengvos bet kokiam aktoriui erdvės - sutramdyti prie staliukų gurkšnojančius ir kramsnojančius žiūrovus nėra lengva. Bet aktoriui šis „grobis“ pasidavė kone nuo pirmųjų jo ištartų žodžių. Nors šiuo atveju D.Kazlauskas - ne princas Sigizmundas, Volandas ar Merlinas, bet Urviniam žmogui jis panaudojo galingą savo komiškąjį arsenalą, kai kuriuos jo ginklus pristatant scenos šviesai kone pirmą kartą.

Matyt, ne veltui D.Kazlauskas su spektaklio režisieriumi Kostu Smoriginu daug dirbo su tekstu, priartino jame skambančias realijas prie „lietuviškos ausies“: vietoje populiarios JAV televizijos vedėjos Opros Vinfri čia skambėjo mūsiškės Nomedos vardas, Urvinis žmogus priminė ir rankas laužantį žaidimą “Ali baba“ ar daug kam įsimintiną „Sifą“ ir t.t.

Situacijų atpažįstamumas, tūkstančiai galimybių susitapatinti ir pažiūrėti į iki skausmo kasdieniškas aplinkybes kita akimi, kartu su galimybe stebėti puikaus aktoriaus vaidybą - šio spektaklio įdomaus gyvenimo garantija.

Daugelis jo žiūrovų prekybos centre atpažins marškinėlius medžiojantį vyrą ir kas papuola po ranka į krepšius renkančią moterį. Žiūrovėms atsirado šansas suprasti, ko vyrai važiuoja meškerioti, kodėl visai neatrodo patenkinti, kai juos atitraukia nuo laikraščių skaitymo, kodėl jiems praktiškai nėra ką pasakoti, apie ką kalbėjo, susitikæ su draugais. Vyrams - galimybė prisišaukti, atpažinti ir prisijaukinti urvinį žmogų savyje, išmokti prašyti jo pagalbos, kai iškyla būtinybė įrodyti, kad nesi šiknius.

 

 

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.