Urvinis žmogus sėkmingai sumedžiojo žiūrovus

Vlada Kalpokaitė 2005-01-18 Respublika, 2005 01 17
Urvinis žmogus – Dainius Kazlauskas. Tomo Raginos nuotrauka

aA

Vilniaus muzikiniame teatre „New York“ penktadienį vykusios premjeros metu daugiausia skambėjo moterų juokas. Matyt, jas taiklūs vyrų ir moterų genčių stereotipų apibūdinimai džiugino labiausiai. Ko gero, moterims dar ir smagiau sekėsi tapatintis su tuo, kaip urviniai žmonės (vyrai) jas įsivaizduoja. Jei vyrams buvo linksma, atpažinus savyje „tikrojo urvinio“ gauruotą snukį, jie savo emocijas reiškė santūriau. Turbūt dėl to, kad baigėsi dienai skirta žodžių atsarga. Pasak Urvinio žmogaus, ši norma - pora tūkstančių.

Tuo tarpu moterims skirta keletą kartų daugiau, ir kyla problema: su kuo jai kalbėti vakare, jei vyras sugeba tik nerišliai mykti? O ką daryti vyrui, jei moteris okupavo visas spintų lentynas ir kitas namų kertes, jei pasidėti ietį ir save gali tik rūsyje, garaže ar tualete? Panašių problemų dėl kultūrinių ir natūrinių dviejų genčių skirtumų Urvinis žmogus įvardino ir - kas įdomiausia ir reikšmingiausia - puikiai įkūnijo begalę.

Vieno savičiausių Lietuvos teatro aktorių Dainiaus Kazlausko meistriškumo dėka visi populiarios Robo Bekerio pjesės privalumai išryškėjo, o silpnesnės vietos - sustiprėjo. Atrodo, kad D.Kazlauskas veltui nuogąstavo dėl išties nelengvos bet kokiam aktoriui erdvės - sutramdyti prie staliukų gurkšnojančius ir kramsnojančius žiūrovus nėra lengva. Bet aktoriui šis „grobis“ pasidavė kone nuo pirmųjų jo ištartų žodžių. Nors šiuo atveju D.Kazlauskas - ne princas Sigizmundas, Volandas ar Merlinas, bet Urviniam žmogui jis panaudojo galingą savo komiškąjį arsenalą, kai kuriuos jo ginklus pristatant scenos šviesai kone pirmą kartą.

Matyt, ne veltui D.Kazlauskas su spektaklio režisieriumi Kostu Smoriginu daug dirbo su tekstu, priartino jame skambančias realijas prie „lietuviškos ausies“: vietoje populiarios JAV televizijos vedėjos Opros Vinfri čia skambėjo mūsiškės Nomedos vardas, Urvinis žmogus priminė ir rankas laužantį žaidimą “Ali baba“ ar daug kam įsimintiną „Sifą“ ir t.t.

Situacijų atpažįstamumas, tūkstančiai galimybių susitapatinti ir pažiūrėti į iki skausmo kasdieniškas aplinkybes kita akimi, kartu su galimybe stebėti puikaus aktoriaus vaidybą - šio spektaklio įdomaus gyvenimo garantija.

Daugelis jo žiūrovų prekybos centre atpažins marškinėlius medžiojantį vyrą ir kas papuola po ranka į krepšius renkančią moterį. Žiūrovėms atsirado šansas suprasti, ko vyrai važiuoja meškerioti, kodėl visai neatrodo patenkinti, kai juos atitraukia nuo laikraščių skaitymo, kodėl jiems praktiškai nėra ką pasakoti, apie ką kalbėjo, susitikæ su draugais. Vyrams - galimybė prisišaukti, atpažinti ir prisijaukinti urvinį žmogų savyje, išmokti prašyti jo pagalbos, kai iškyla būtinybė įrodyti, kad nesi šiknius.

 

 

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.