Urvinis žmogus sėkmingai sumedžiojo žiūrovus

Vlada Kalpokaitė 2005-01-18 Respublika, 2005 01 17
Urvinis žmogus – Dainius Kazlauskas. Tomo Raginos nuotrauka

aA

Vilniaus muzikiniame teatre „New York“ penktadienį vykusios premjeros metu daugiausia skambėjo moterų juokas. Matyt, jas taiklūs vyrų ir moterų genčių stereotipų apibūdinimai džiugino labiausiai. Ko gero, moterims dar ir smagiau sekėsi tapatintis su tuo, kaip urviniai žmonės (vyrai) jas įsivaizduoja. Jei vyrams buvo linksma, atpažinus savyje „tikrojo urvinio“ gauruotą snukį, jie savo emocijas reiškė santūriau. Turbūt dėl to, kad baigėsi dienai skirta žodžių atsarga. Pasak Urvinio žmogaus, ši norma - pora tūkstančių.

Tuo tarpu moterims skirta keletą kartų daugiau, ir kyla problema: su kuo jai kalbėti vakare, jei vyras sugeba tik nerišliai mykti? O ką daryti vyrui, jei moteris okupavo visas spintų lentynas ir kitas namų kertes, jei pasidėti ietį ir save gali tik rūsyje, garaže ar tualete? Panašių problemų dėl kultūrinių ir natūrinių dviejų genčių skirtumų Urvinis žmogus įvardino ir - kas įdomiausia ir reikšmingiausia - puikiai įkūnijo begalę.

Vieno savičiausių Lietuvos teatro aktorių Dainiaus Kazlausko meistriškumo dėka visi populiarios Robo Bekerio pjesės privalumai išryškėjo, o silpnesnės vietos - sustiprėjo. Atrodo, kad D.Kazlauskas veltui nuogąstavo dėl išties nelengvos bet kokiam aktoriui erdvės - sutramdyti prie staliukų gurkšnojančius ir kramsnojančius žiūrovus nėra lengva. Bet aktoriui šis „grobis“ pasidavė kone nuo pirmųjų jo ištartų žodžių. Nors šiuo atveju D.Kazlauskas - ne princas Sigizmundas, Volandas ar Merlinas, bet Urviniam žmogui jis panaudojo galingą savo komiškąjį arsenalą, kai kuriuos jo ginklus pristatant scenos šviesai kone pirmą kartą.

Matyt, ne veltui D.Kazlauskas su spektaklio režisieriumi Kostu Smoriginu daug dirbo su tekstu, priartino jame skambančias realijas prie „lietuviškos ausies“: vietoje populiarios JAV televizijos vedėjos Opros Vinfri čia skambėjo mūsiškės Nomedos vardas, Urvinis žmogus priminė ir rankas laužantį žaidimą “Ali baba“ ar daug kam įsimintiną „Sifą“ ir t.t.

Situacijų atpažįstamumas, tūkstančiai galimybių susitapatinti ir pažiūrėti į iki skausmo kasdieniškas aplinkybes kita akimi, kartu su galimybe stebėti puikaus aktoriaus vaidybą - šio spektaklio įdomaus gyvenimo garantija.

Daugelis jo žiūrovų prekybos centre atpažins marškinėlius medžiojantį vyrą ir kas papuola po ranka į krepšius renkančią moterį. Žiūrovėms atsirado šansas suprasti, ko vyrai važiuoja meškerioti, kodėl visai neatrodo patenkinti, kai juos atitraukia nuo laikraščių skaitymo, kodėl jiems praktiškai nėra ką pasakoti, apie ką kalbėjo, susitikæ su draugais. Vyrams - galimybė prisišaukti, atpažinti ir prisijaukinti urvinį žmogų savyje, išmokti prašyti jo pagalbos, kai iškyla būtinybė įrodyti, kad nesi šiknius.

 

 

recenzijos
  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    Režisieriaus D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.