Žiūrovams pristatytas spektaklis pagal Sigito Parulskio pjesę „Urvinė moteris“, kurį pastatė aktorius ir režisierius Kostas Smoriginas. Su bene populiariausiu Lietuvoje vaidinamu spektakliu „Urvinis žmogus“ jis turi šių bendrų dalykų: režisierių, dailininką, panašią interneto svetainę ir pasisavintą originalios Emmos Peirson parašytos pjesės „Urvinė moteris“ pavadinimą.
 |
| Rimantė Valiukaitė ir autoironija spinduliuojanti lėlė, panaši į režisierių |
Dekoracijų scenoje nedaug – kabanti virvė su dirbtiniais obuoliais, vonia, lova. Salės interjeras įdomesnis: Verslovas, Grušnys, Prudnikovų šeimyna su galbūt naujuoju nariu („Stilius“, kaip visada, su šiomis aktualijomis vėluoja maždaug 3-4 mėnesius). Keletas „normalių“ aktorių, keletas perėjusių į TV pusę. Nematau gyvo Grigaičio ir išsigąstu, kad vakaras gali nueiti šuniui ant uodegos.
Visa tai būtina paminėti, nes teatras, kaip žinia, tik retais laboratorijų atvejais įmanomas be publikos. O „Urvinė moteris“ – kaip tik parašyta šiai. Atrodo, lyg Sigitas Parulskis būtų neseniai pavartęs žurnalą „Žmonės“ ir įdėmiai susipažinęs su ta publika, kuriai leidinys rašo. Todėl, įtariu, tai – pirmas toks spektaklis Lietuvoje, pritaikytas labai apibrėžtai auditorijai: ne „nuo 10 iki 90 metų“, kaip dažnai mūsų teatruose pasitaiko, o – amžius (35-45), pajamos (5.000 - nedeklaruotinos), socialiniai įpročiai (ryte – baseinas, vakare – vakarėlis). Kaip tik šiai publikai parinktas ir „Forum Palace“, o ne kur kas demokratiškesnis „New York“, turintis dar ir kabareto prieskonį (vis tiek tenka lyginti su spektaklio pirmeiviu). Be to – patogus ir ne per šiltas kostiumuotiems žiūrovams, nes ventiliacijos ūžia per visą spektaklį, dūmai nuo scenos sklaidosi reikia nereikia, šnekėtis prievartaujama garsiai, kadangi aktorės balsas per mikrofoną taip sustiprintas, kad gali ausis kimštis. O ji šneka tik intymiai tyliai...
Freudas prisidėjo
„Urvinės moters“ paantraštė turėtų būti: vyrai akimis moters, kurią savo akimis mato Sigitas Parulskis. Todėl pjesė universali, nes kalbama tarsi apie moterį, bet ji pasakoja apie vyrus. Šmaikščiai, įžvalgiai, ne per giliai, visgi – ne be Freudo pagalbos. Pastarojo teorijos yra vienas iš pjesės šaltinių, palikusių gilią žymę Parulskio sąmonės kūne; kitas – jo, kaip vyro, dramos, perrašytos moterims, nes jau girdėtos, skaitytos, ataidėjusios iš kitų jo pjesių ar esė (pasirodo, idealiai tinka: ir mergaitės, ir berniukai nori mylėti; o jei dar veikėja tokio pat amžiaus kaip ir rašytojas, gausime beveik autobiografiją). Ir dar, spėju, tikslingai buvo perversti ne tik „Žmonės“, ne tik pažiūrėtas „Urvinis žmogus“, bet ir susipažinta su šiuolaikinio žmogaus vade mecum – „50 dalykų, kuriuos turi žinoti kiekvienas padoresnis pilietis“.
Nes pjesė yra sąmojinga ir lengvai intelektuali: čia paminimas psichoanal... – personažė Eglė, kvaiša, nemoka ištarti, betgi žiūrovai suvokia, apie ką kalbama. Jiems sukramtomas Diogenas (vaikščiojo su žiebtuvėliu po Atėnus), moderniai painterpretuojama pasaka apie Eglę – žalčio (gyvatės, parazito) žmoną. Šiuolaikinės moters pasaka žiauresnė: kur beeisi – visur lauks pagirios, fizinės ar moralinės. Ir moteris nuo pirmos iki paskutinės minutės kaip Edgaro Poe varna kranksi „Nevermore“, t.y. „Niekada daugiau“. Vis dėlto ir čia intelektualas Parulskis apsišovė: visus anekdotus apie gyvenimiškas situacijas – nuo „seksšopų“ iki nuotykių internete – mes išklausėme lengvai šypsodamiesi, bet mus „prarovė“ tik Horacijaus skambutis, kai jis kalbėjosi su Egluže ir masturbavosi. Va, čia tai geras!
Iš esmės, be anekdotų apie vienišą moteriškę ir jos santykius su eks- ir galimais naujaisiais, pjesėje nieko daugiau ir nėra. Tai anaiptol ne priekaištas dramaturgui – kaip tik tokiose pjesėse ir pasimato, kiek stipriai valdomas amatas ir nesidangstoma kūno metaforomis kaip figomis. Arba turi ką parodyti, arba ne. Sigitas Parulskis daugiau turėjo nei neturėjo. Tik įtarčiau, kad antroji pjesės dalis radosi iš komercinių paskatų: kaip „Makrokoncertas“ užsakė jam pjesę (beje, matyt, tiksliai nurodęs, ko jiems reikia), kaip pakeitė pavadinimą, taip ir paprašė parašyti daugiau. Ir pasipylė tokie universalūs anekdotai, kad, regis, juos jau girdėjai per ... „Urvinį žmogų“. Bet tai anaiptol ne plagiatas, tiesiog žmona nuo žmogaus netoli rieda.
Principai aiškūs
 |
| Vonia - priebėga ir vaistas šiuolaikinei moteriai. Violetos Bubelytės nuotraukos |
Sunkiau su režisūra. Visos aktorės pasakojimų iliustracijos nekeliauja toliau tiesioginių. Atsidaro ji kompiuterį – suskambės „Windows XP“ įjungimo signalas. Stabdys mašinas – girdėsis jos ir žibintai švies mums į akis. Jei scenoje pakabinta virvė, vadinasi, būtinai reikės kartis. Nors virvė atstos bet ką – telefoną, žaltį, siurblį ir t.t. Kaip ir apgailėtinos veikėjos drapanėlės – neva kažkokį modernų rūbą.
Vis dėlto daug ką nedėkingoje „Forum palace“ salėje žlugdo aplinka, ir į tai režisieriui derėjo atsižvelgti: tik vienoje – maudymosi vonioje – scenoje sutvarkytas apšvietimas, kai erdvė pavirsta buitiškai intymia (kokia būtų artimiausia pjesei), o šiaip scena lieka šalta estradinė su amžinai besiverčiančiais dūmais – čia efektas iš 1990-ųjų estrados? Dūmams „antrina“ ir toks „bet koks“ muzikinis fonas: iš pradžių rodėsi, kad girdisi muzika iš gretimos patalpos.
Tik „Marselietė“ suskamba visu garso ir prasmės (feminisčių maršas) tutti. Tas maršas, atrodo, skamba ir spektaklio kūrėjams: jie visi buvo suburti prodiuserinio teatro principu – parinktas dramaturgas, režisierius, aktoriai – sukurti komercinį topą. Dėl būsimos komercinės sėkmės net nespėliosiu, – nežinau. Bet čia man prisimena, kaip „Marselietę“ panaudojo The Beatles, po pirmųjų šios taktų perėję į „Love, Love, Love“. Štai šios dalies, man regis, spektaklyje ir trūksta. Nes jos reikia visiems, ir už pinigus nei ją nusipirksi, nei sukursi.
