Tikslus kostiumų dailininkės Aleksandros Jacovskytės pasirinkimas – Antuanetei nuolat keisti sukneles naujomis, bet beveik tokiomis pačiomis. Tai parodo veikėjos negalėjimą pasikeisti, inerciją, monotoniją.
Apsispręsim ar ne? Imsimės ryžtingų veiksmų ar liksime bevaliai mums primestų nuostatų vykdytojai? Varnas tai pabrėžia ne forsuodamas, o lyg žaisdamas eilinėje repeticijoje.
„Biografija: vaidinimas“ – tvarkingas spektaklis, pakankamai geras psichologinio, literatūrinio teatro pavyzdys. Visiems, kaip ir Varnas, pavargusiems nuo socialinių temų, čia galima atsipalaiduoti.
Pagrindinių herojų veiksmus ir dialogus regi dvi valandas ir lauki stebuklo. Bet ar laikas veikia, ar aplinkybės, kad šiandien scenoje atsidūrusi intelektualo Maxo Frischo pjesė supaprastėjo vos ne iki siužeto.
„Biografija: vaidinimas“ pasiekė žiūrovus kelios dienos iki didžiųjų švenčių – visame vartotojiškumo šurmuly. Kada, jei ne dabar, nustūmus į šalį pjaustomą silkę, prabilti apie gyvenimą bei jo prasmę ir / ar beprasmybę?
