Nekrošiaus „Faustas“, sakyčiau, artimesnis tam, ką apie savo kūrinius kalbėjo Goethe: „Tai kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“.
Masalskis akcentuoja Fojerbacho, apskritai aktoriaus, savijautą bedvasiame teatre, kuriame dirbtinis, išorinis efektas yra svarbesnis už gyvą žmogų ar jo vaizduotės polėkį.
Nekrošiaus spektaklių vizualioji pusė yra tokia intensyvi, kad finale jau negalėtum vaizdo, įsismelkusio tau į akis, net pakyrėjusio savo aktyvumu, atplėšti nuo konkretaus kūrinio.
Visas spektaklis – tai Fojerbacho monologas apie aktoriaus profesijos kainą, apie neeilinės asmenybės, nesugebančios prisitaikyti prie visuomenės taisyklių ir normų, likimą, apie teisę teisti ir lemti kitų žmonių gyvenimą.
Permanentiškai suabejoju teatrologijos mokslu tuomet, kai į Lietuvos sceną sugrįžta Eimunto Nekrošiaus pasaulis. Net apsivertusi protingomis knygomis negaliu paaiškinti, kodėl Nekrošiaus vaizduotėje gimsta visatos sukimosi įvaizdis, o kitų – negimsta.
Nors netenka abejoti Jankevičiaus erudicija, šiuo spektakliu režisierius, regis, neketino leistis į polemiką su ankstesniais „Šmėklų“ pastatymais ir nubraukęs storą daugybės skirtingų šios dramos analizių sluoksnį ėmėsi jos kaip kiekvienos kitos šiuolaikinės pjesės.
Šįkart A.Jankevičius, žaisdamas „šiuolaikiška-nešiuolaikiška“, ko gero, bus patekęs į savo paties spąstus.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje lapkričio 4 d. išvydome Vytauto V.Landsbergio spektaklį „Bunkeris“.
„Vieno tėvo vaikais“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidėjo nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
