Labai smagu, kad į Vilnių atvažiuoja teatrai iš kitų Lietuvos miestų. Kovo 5 d. Jaunimo teatre viešėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, turėjome galimybę pamatyti Valentino Masalskio režisuotą Jeano-Luco Lagarce’o kūrinį „Tiesiog pasaulio pabaiga“. Prieš tris mėnesius įvykusi premjera – tarytum Masalskio režisuotų spektaklių tęsinys, nes šio menininko sukurti spektakliai visada išsiskiria asketizmu, sceniniu minimalizmu. Masalskiui visada labiau rūpi subtili aktorių vaidyba, energija, o ne įvairiomis metaforomis perkrauta aplinka. Tai susiję su Masalskio pirmąja specialybe – aktoryste: jo statomuose spektakliuose dramaturginės peripetijos daugiausia sprendžiamos per aktorius, vaizdą ir muziką naudojant tik kaip papildomus elementus, padedančius sukurti bendrą spektaklio nuotaiką.
Spektaklis „Tiesiog pasaulio pabaiga“ iš pažiūros gali priminti ir Krystiano Lupos režisuotą Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštės“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015) trečiąją dalį, kai veikėjai susodinami prie ilgo stalo, valgo sriubą ir įsitempę „dalinasi“ savo nesusikalbėjimu. Bet, pažvelgus plačiau, yra labai daug spektaklių, kuriuose veiksmas sutelkiamas aplink stalą. Galų gale Masalskiui turėtų būti net smagu pratęsti tai, kas jau tolsta į praeitį, bet kas paliko nemažą pėdsaką visų tai kūrusių žmonių gyvenime. Tuo labiau kad visuose lietuviškuose Lupos spektakliuose Masalskis yra pagrindinė figūra. Akivaizdu, kad ne vieną Lupos spektaklių sceną ar mizansceną yra nulėmusios būtent šio aktoriaus charakteristikos.
Vis dėlto šis spektaklis kitoks. Pagrindinis veikėjas Luji, kurį įkūnija Giedrius Arlauskas, yra statiškas, monotoniškas, lėtas. Jam lemta į sceną pakilti iš žiūrovų salės, o pabaigoje – nusileisti į ją, nemažai svarbių emocinių išgyvenimų jis susako tiesiog sėdėdamas. Nuo Williamo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.
Statišką sprendimą tikriausiai lėmė ir pasirinktas tekstas – Lagarce’o dramaturginis-literatūrinis stilius, kai kalbama be atvangos. „Užmušti“ tą kalbėjimą įmanoma tik perkeliant tekstą į metafizinį lygį, bet tam būtina aktyvi režisūra ir papildomos sceninės priemonės. Panevėžiečių spektaklyje to nėra, nes režisieriui atrodo, kad aktorių energijos pakaks. Ir Lagarce’as, ir Masalskis visą dėmesį sutelkia į aktorius – jie abu aktoriai ir režisieriai. Pjesę iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, o tai reiškia, kad išversti visi psichologiniai niuansai, tekstas sklandus ir talpus. Tačiau spektaklyje vien klausytis teksto taip pat per sunku, nes aktoriai jį ištransliuoja skirtinga tonacija. Viena vertus, tai tinka kūrinio turiniui (drama – apie amžiną nesusikalbėjimą, nenorą suprasti), kita vertus, nesusiformuoja darni partnerystė.
Dramaturgui svarbiausias personažas – trisdešimt ketverių metų Luji, kuris po dvylikos metų nesimatymo atvyksta aplankyti šeimos. Norėdamas papasakoti savo gyvenimo istoriją, jis taip ir nesugeba to padaryti, nes Motina, sesuo Siuzana, brolis Antuanas ir jo žmona Katrina užpila Luji nuoskaudų lavina. Luji belieka klausytis ir stebėti namų atmosferą, nuo kurios trošku. Todėl ir spektaklis pradeda iš tikrųjų dusinti. Bekalbant su Luji priekaištai perauga į pyktį. Pjesėje „Tiesiog pasaulio pabaiga“, parašytoje 1990 m., personažai atvirai demonstruoja savo požiūrį į namo sugrįžusį Luji, o lietuviams gerai pažįstamoje pjesėje „Tolima šalis“, kurią Lagarce’as parašė gyvenimo pabaigoje (1995), tie patys personažai jau kalbasi su anapusybe. Luji palydovas – jau miręs meilužis, su kuriuo Luji nuolat kalbasi. Paskutinėje pjesėje šalia biologinės šeimos egzistuoja slaptoji Luji šeima, kurią jis pats patylomis ir sukūrė. O pjesėje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (vertėjos siūlomas variantas – „Tik pasaulio pabaiga“) veikėjai neturi už ko pasislėpti, neturi su kuo nuoširdžiai pasikalbėti. Čia visų santykiai paremti tik asmeniniais išgyvenimais. Nors grįžus Luji namai kaip per potvynį prisipildė žodžių, Luji nepavyko atskleisti tikrosios priežasties, dėl kurios jis sugrįžo į gimtuosius namus. (Jis serga AIDS ir beliko metai iki mirties. „Vėliau, po metų / – Neužilgo, maždaug po metų, turėsiu numirti – / man tuoj bus trisdešimt ketveri, ir būdamas tokio amžiaus aš mirsiu, / po metų, / jau daug mėnesių nieko neveikiau, apgaudinėjau save, stengiausi negalvoti apie tai ir laukiau, laukiau, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų. / Po metų.“) Čia dar nėra personažo Seni laikai. Čia viskas dar labai opu, akistata su mirtimi dar neįvykusi.
Dramoje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ labai ryški šeimos ląstelė. Režisierius Masalskis nesiekė vaidmenų vienybės, analizuodamas kiekvieno personažo nervines įtampas. Kuo daugiau vienas ar kitas kalba, tuo labiau ryškėja jų vidinė destrukcija. Veikėjai kalba, tarytum nuolat siekdami pasitaisyti, patikslinti savo vidines nuostatas, užtvirtindami savo požiūrį į praeityje susiklosčiusias aplinkybes, į tai, kas nulėmė vienokį ar kitokį jų santykį su Luji. Todėl vyksta nuolatinis sakinių performavimas. Luji belieka tik anemiškai klausytis. Nuo realybės nutolusi jo sąmonė dar labiau užsiveria. Tampa akivaizdu, kad tarp šeimynykščių atsiradusi praraja tik didėja, ypač tarp dviejų brolių.
Kūrinio ir fabulą, ir potekstes taikliausiai nusako ilgasis Siuzanos monologas. Pradžioje ji bando kalbėtis su Luji, bet nebyli brolio laikysena, o sesers kalbėjimas be sustojimo perauga į skausmingą monologą. Siuzana kalba pliūpsniais ir įvairiomis temomis. Šis monologas atveria visus dramaturgijos kodus, įmena keistai įkaitusių žmonių mįsles, nesunkiai „nupiešia“ praėjusio, esamo, net būsimo gyvenimo kryptis. Ir pati Siuzana stebisi savimi, prisipažindama: „Nežinau, kodėl aš kalbu, kalbu, bet man norisi verkti nuo viso šito. Aš per daug kalbu, ir tai netiesa, daug kalbu, bet kai aplink yra svetimų žmonių, aš visada tyliu. Jeigu proporcingai imant, aš veikiau esu tylenė.“
Dramaturgijos pagrindą sudaro nuojautos. Kas išprovokavo Siuzaną tokiems atsivėrimams, tokiems prisipažinimams? Kalba šioje pjesėje yra veiksmas. Kiekvieno personažo ištarti sakiniai ar atskiri mini monologai atveria bedugnę: aišku viena – kalba nenulems jokių posūkių, kalba neatvers jokios istorijos baigties. Lagarce’o personažai – antiveiksminiai. Vien dėl to jie diskursyvūs, lengvai pasiekiantys kiekvieną sėdintįjį salėje. Todėl labai svarbu, kaip šie seniai nesusikalbantys šeimos nariai vis dėlto bendrauja tarpusavy. Bene atviriausia ir sugebanti valdyti situaciją yra Urtės Povilauskaitės Siuzana. Aktorės balso tembras neleidžia nuspėti jos tikrų ar tik inertiškai išgyvenamų jausmų dramaturgijos. Jai dramaturgas skyrė daug sceninio laiko, tad dažniau norėtųsi aktorę regėti ne tik sėdinčią prie stalo. Dainiaus Jankausko Antuanas – savo nuostatų nekeičiantis, „užsisiuvęs“ personažas. Dėl tokių kaip jis – viena kryptimi mąstančių – ir buvo rašomas kūrinys. Jo žmoną Katriną vaidinanti Ieva Labanauskaitė – bene daugiausia atspalvių turintis personažas. Ji introvertiška, tačiau teikianti vilties, kad būtent per ją, dėl jos ir gali kažkas pasikeisti šiame pasaulyje. Ligitos Kondrotaitės Motina, įkalinta neįgaliojo vežimėlyje, – tarytum spektaklio simbolis, nepaliekantis vilties dėl jokių pokyčių. Ji net žodžiais nusako savo nekintamumą: „Tai – ne mano reikalas, dažnai kišuosi į dalykus, kurie yra ne mano reikalas, visada buvau tokia.“ Kondrotaitės vaidmenų arsenalas Juozo Miltinio dramos teatre toks platus, kad suvaidinti suskilusios šeimos Motiną, neieškančią kitų ir kitokių santykių, jai nesudėtinga. Žvilgsnis nukreiptas į tolį, neišduodant motiniškos meilės, be kurios neįsivaizduojama jokia mama.
Scenografijos dailininkės Renata Valčik ir Rūta Venskutė (ji ir kostiumų dailininkė) sukūrė tradicinį scenovaizdį, nebijodamos naudoti paties elementariausio inventoriaus, tačiau dėl apšvietimo (šviesos dailininkas Paulius Jakubėnas) kai kurios scenos tapo švelniai metafizinės. Būtent tai ir kilstelėjo spektaklį virš buitiškumo, virš eilinės šeiminės dramos. Pirmoje ir paskutinėje vienaveiksmio spektaklio scenose pasirodęs violončelininkas Mindaugas Bačkus – apskritai kaip iš kito spektaklio įžengęs žmogus. Atrodytų, tai tik muzikantas, tačiau jo turinys išplėstas, bandyta jį paversti spektaklio simboliu, ne tik girdimu, bet ir regimu. Jo įvaizdis – tai dar vieno, kito spektaklio pradžia.
Lagarce’o personažai – gana agresyvūs. Jie kovoja ne tik tarpusavy, bet ir prieš pasaulį. Gal dėl to šiame spektaklyje ir pritrūksta oro. Visi „šaudo“ savo šoviniais, nepalikdami erdvės įkvėpti oro metafiziniams apmąstymams, kurie kažkokiu paslaptingu būdu dramaturgijoje vis dėlto egzistuoja. O gal šiandien pats gyvenimas yra per daug žiaurus ir mažai kas mus gali nustebinti. Šiandien pasaulio centre mums belieka laikytis už jo netikrumo. Kažin, kiek laiko prireiks, kad suvoktume, kaip meninė neapibrėžtumo poetika siejasi su šiandienos realybe?
