 |
| Personažų vidinės dramos, spektaklyje atsiveria paprastai, lyg spintelės durys. |
Amerikiečių režisierė Yana Ross jau kurį laiką yra apsistojusi Lietuvoje ir Nacionaliniame dramos teatre debiutavusi spektakliu „Bembilendas“ pagal Elfriede Jelinek pjesę (koprodukcija su Oskaro Koršunovo teatru). Antrajam pastatymui ji pasirinko vieną dabartinės lietuvių dramaturgijos stipruolių – Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“.
Šįkart režisierės spektaklis priklauso tik O.Koršunovo teatro repertuarui, o vaidinamas jis „Domino“ scenoje (kino teatro „Coca-Cola Plaza“ patalpose). Skirtingai nei prieš ketverius metus Valstybiniame jaunimo teatre pasirodęs Algirdo Latėno „Liučės“ pastatymas, Y.Ross spektaklis atvėrė visą rašytojos ir dramaturgės L.S.Černiauskaitės kūrinio jėgą.
Iš pirmo žvilgsnio L.S.Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ nesunkiai gali pasirodyti perdėtai sentimentali, poetiškumu erzinanti santykių drama – tai, kas per daug nesismulkinant šnekamojoje kalboje būtų priskirta moteriškai literatūrai. Y.Ross spektaklyje aktorių vaidyba, scenografija ir režisūriniai sumanymai minčių apie sentimentalumą nesukelia. Režisierė atskleidžia esminį pjesės kodą, žaismingai parodydama žmonių vienišumo, tarpusavio artumo paieškos, vyro ir moters santykių dramą, išaugančią iki kosminių mastų.
Minėti kosminiai mastai, tiksliau – personažų vidinės dramos, spektaklyje atsiveria paprastai, lyg spintelės durys. Spintelė stovi vidury scenos (scenografė Marta Vosyliūtė) ir kiekvienąkart atidarius dureles perkelia į kitą erdvę – miegamąjį, čiuožyklą, prekybos centrą. Scenos fone išklijuotas fototapetas su daugiabučių atvaizdu kuria universalumo įvaizdį. Juk ir tai, kas vyksta tarp personažų, ir jų gyvenimai niekuo nesiskiria nuo to, kas vyksta Žirmūnuose, Šeškinėje, Karoliniškėse – t.y. ten, kur gyvename mes patys.
 |
| Tania (Judita Zareckaitė) ir jos vyras (Petras Lisauskas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Kiekvienos iš personažų porų – jų yra trys – šmaikštūs, neretai anekdotiški pasirodymai atskleidžia individualią, vidinę veikėjo istoriją, savotišką monodramą. Juk nuoširdžiai kankinasi net pati turbūt komiškiausia Juditos Zareckaitės kvailutė Tania, liguistai išgyvenanti dėl vyro dėmesio stokos ir ant veido likusio maisto trupinėlio, galinčio sugriauti visą jos grožį.
Tanios vyras (pačiūžų nuomotojas – Petras Lisauskas) tiek savo fizine struktūra, tiek statiška vaidyba kontrastuoja su J.Zareckaitės nervinga Tania: atbulu ir sunkiu rankos raumeniu kartkartėmis guosdamas paglosto žmonai sprandą. Bene labiausiai nuo tipažų nutolusi Rasos Samuolytės guvi ir ironiška Liučė. Ji tarytum pakylėta virš buities, paskendusi savo svajonėse ir fantazijose. Liučės keistas, poetiškas „išėjimas“ iš savo vyro Felikso (Marius Jampolskis) skatina sutuoktinio vidines paieškas.
Susitelkęs, rimtas bei pasyvus M.Jampolskio Feliksas tampa centriniu personažu, kurio patirtis, vaizduojama spektaklyje, tarytum yra jo kelionė per gyvenimą. Spektaklio siužetas išskaidytas atskirais Felikso gyvenimo fragmentais. Viename pirmųjų epizodų matome Feliksą vaikystėje, kur merdintį Tėvą (Darius Gumauskas) slaugo Motina (Aurelija Tamulytė) ir, nepakeldama jai tekusios naštos, su ligoniu elgiasi žiauriai. Kiekviename epizodų, atsidurdamas vis kitoje situacijoje, Feliksas mokosi suprasti savo tėvų santykius ir iš namų išėjusią Liučę.
Felikso sutikta Monikos Bičiūnaitės Moteris (aktorės puikiai atskleistas Moters vienišumas ir sutrikimas) M.Jampolskio personažui yra tam tikras žingsnis suvokimo link. Simboliška Felikso ir jo tėvo, padėjusio apsiauti pačiūžas ir sūnų nustūmusio tolyn, scena.
A.Tamulytės Motina patiria didžiausią energijos iškrovą. Rūsti, isteriška, nužmogėjusi, pakeltu balsu kalbanti – aktorės kuriama ji „labai baisi“, pabrėžtinai tironiška, tačiau būtent tokia vaidyba sukuria komiškumo efektą. Pirmosiose scenose ji veikia šalia susitaikiusio ir nuolankaus, atrodytų, iš tikrųjų šlapimu permirkusio Tėvo. Tačiau Motina, kartu su Feliksu dalyvaudama tai vėlesnės, tai ankstesnės praeities epizoduose, netikėtai pateisina ir kitaip atskleidžia savo esmę.
Motinos ir sūnaus scenoje prie jūros nuo nužmogėjusios tironės karikatūros pereinama prie užslėptos kančios ir kaltės atskleidimo. D.Gumausko Tėvas ir A.Tamulytės Motina spektaklyje yra tarytum „didžioji“ pora, finale vainikuojanti visus pjesės epizodus ir juos pakylėjanti virš daugiabučių. Iki kosminio masto.
Tėvo merdėjimo ir galiausiai mirimo scena vaizduojama kaip elegantiškas šokis, pamažu virstantis aistringomis grumtynėmis. Tai fiziškai aktyvi, strindbergiška dviejų polių – vyro ir moters – kova, kuri išreiškia kančią ir besąlygišką norą būti kartu.
