Sužinojus, kad po „Išvarymo" kitas Oskaro Koršunovo darbas Lietuvoje bus Justino Marcinkevičiaus „Katedra", ironiškai kilstelėjo vienas antakis. Labiausiai todėl, kad neseniai „suvystytas" Mariaus Ivaškevičiaus dramaturgijos režisierius puolė (mano galva, skubotai) prie kur kas stipresnio klasiku vadinamo autoriaus. Bet prisiminus, kas O. Koršunovo rankose nutiko su Šekspyro dramomis, vis dėlto buvo galima tikėtis vieno iš dviejų: arba režisierius mūsų klasiką perskaitys kaip šiuolaikinį kūrinį ir įkvėps jam gyvybės, arba pasiduos romantinėms tautos, talento, kovos idėjoms ir, pasinėręs į jas, pranyks pats.
Sovietmečio beveik nepatyrusiems dabar „Katedra" atrodo keistokas, maironišką tradiciją tęsiantis poetinis kūrinys. Maironiška „Katedra" ne tik todėl, kad gana artima Maironio eiliavimo manierai, bet ir jo poezijoje išsakytoms romantinėms tautos idėjoms. Idėja tautos, kurią vienija bendri papročiai, bendra kalba ir kurios nebe pirma karta gyvena toje pačioje teritorijoje, primenama ir O. Koršunovo „Katedroje". Ši samprata yra XIX a. tautų pavasario vaisius, kurio graužtuko, regis, iki šiol tebesame įsikibę. Ji nėra, kaip neretai teigiama, priemonė jungti žmones. Priešingai, skiria, nes kuria savo-svetimo opoziciją. Dramoje ši idėja iškeliama labiau nei spektaklyje, tačiau ir čia Povilas (Paulius Ignatavičius) pakylėtai skaito M.Daukšos postilės prakalbą, savotišką tautiškumo manifestą. Keista, kad ši idėja, sovietmečiu buvusi aktuali kaip pasipriešinimo okupantams priemonė, vis dar aktualizuojama ir dabar, kai jau žinome, kur nuveda savo tautos sureikšminimas.
Dramoje tautiškumo idėja siejama su sukilimu, kurį to meto skaitytojai ir žiūrovai galėjo tapatinti su savo vidiniu nepritarimu, maištu, o kiek vėliau ir su Sąjūdžiu. Tačiau šiuolaikiniam žiūrovui tokios maišto idėjos gali sukelti nostalgiją (o tai, kaip žinia, yra labai galinga manipuliacijos priemonė) arba tiesiog nieko nereikšti, nes jaunesniajai publikos daliai maištas ir Lietuva vargu ar yra žodžiai, derantys viename sakinyje. Pora išdaužtų Seimo langų, keiksmažodžiai internete, prisidengus slapyvardžiu, keli abejotinais faktais išrašinėti plakatai prie prezidentūros vargu ar gali būti vadinami maištu. Tad logiška, kad maištas prieš valdžią, esamą santvarką spektaklyje pakeistas menininko vidiniu maištu. Tačiau maištai Lietuvoje pastaruoju metu baigiasi nesėkme. Ne išimtis ir šis.
Kalbant apie „Katedrą", menininko maišto, kad ir nesėkmingo, tema, regis, kur kas perspektyvesnė nei tautos. Pirmiausia įdomu tai, jog pirmieji spektaklyje minimi ir pasirodantys maištininkai yra menininkai. Jų maištas prieš Lietuvos priespaudą čia suskamba kaip maištas prieš savo mecenatus, kova už kūrybos nepriklausomybę, nors savo nelaisvės jie ir nėra linkę pripažinti. O ją garsiai įvardijęs Mariaus Repšio Laurynas draugų paliekamas vienas ir vėliau jau nenoriai priimamas į maištininkų gretas. Pasipiktinęs Kazimieras (Tomas Rinkūnas) sako Laurynui: „Viena ranka tu priimi medalį,/ Kita už nugaros jiems rodai špygą", tačiau greta - aklas smuikininkas, pavyzdys to, kas nutinka, kai špygą parodai tiesiogiai. Sovietmečiu tai buvo tikrovė: atviro pasipriešinimo pasekmės galėjo būti tragiškos. Dabar padėtis pasikeitusi labai stipriai ir tokio tiesioginio ryšio įžvelgti nebegalima. Tad toks situacijos apibendrinimas nieko, be istorijos pamokėlės, nebereiškia. Šiuolaikinis meno ir politikos santykis toks, jog špyga, rodoma viena ranka, abiem ar nerodoma išvis, neturi nieko bendra su kabinamais ant kaklo apdovanojimais ir skiriamu finansavimu. Dabar svarbesnis vardas, prestižas. Taigi jau ne taip svarbu, kas ir kaip sakoma, svarbiausia - pavardė plakate, programėlėje ar ant bilieto. Tad badyk nebadęs tomis špygomis: kaip parodė praėjusių metų Auksiniai scenos kryžiai, turi vardą - turi ir apdovanojimą.
Kitas įdomus maišto „Katedroje" aspektas yra tai, jog menininkai čia kovoti linkę ne menu, bet ginklais. Visi, išskyrus Povilą, turi mecenatus, kurių skoniui menas ir tarnauja. Ir rengiantis sukilimui tikrasis, geriausiai įvaldytas ginklas atidedamas ir griebiamasi šautuvų, patrankų, kirvių. Kovoti menu ketina tik Povilas, bandantis kurti eiles, pakviesiančias tautą sukilti. Tačiau ir čia pripažįstamas meno silpnumas: savo plunksna padedama ir griebiamasi M.Daukšos postilės. Deja, visi maištai, tiek meniniai, tiek kariniai, pasirodo besą beverčiai: menininkai maištininkai žūva, vienintelis laisvę išsaugoję aklas smuikininkas atsižada savo širdies dainos, o pusiau maištininkas, pusiau parsidavėlis Laurynas susitaiko su savo kryžiumi ir pripažįsta maišto beprasmybę. Tiesa, spektaklyje taip ir nepaaiškėja, kokia pozicija galėjo būti prasminga. Greičiau susidaro įspūdis, kad iš tos tamsos išvesti niekas negali: net ir baltumu švytintis vaikelis spektaklio finale nepadės, tik švystels kaip kometa ir bus palaidotas po katedros griuvėsiais arba užaugs ir pasiduos tamsai.
Beprasmiško maišto temą papildo ir spektaklio režisūros bei scenografijos (Vytautas Narbutas) sprendimai. Daugelyje savo spektaklių cituodavęs didžiuosius mūsų režisierius, neretai ironizuodavęs kartais ir per daug išnaudojamas priemones, „Katedroje" režisierius, regis, imasi kitos strategijos: ironizuoja savo sprendimus, o savo tiesioginių ir netiesioginių mokytojų patirtį išnaudoja net per rimtai. Įspūdį sustiprina ir scenografija: apšvietimu kuriamas grandinių grakštumas, tamsa, realistinės detalės (sakykla, vargonai), akmenys-girnapusės-pagoniški aukurai, nors ir sukuria „Išvarymui" artimą erdvę, bet atrodo artimesni „Katedros" rašymo laiko teatrui nei dabarčiai. O pats spektaklis atrodo taip, tarsi jame būtų sujungta visų ryškiausių Lietuvos režisierių kūryba: vieną akimirką galima pasijusti tarsi žiūrint Eimunto Nekrošiaus spektaklį, o kitą - Jono Vaitkaus. Regis, O. Koršunovas, iškėlęs menininko tapatybės klausimą „Hamlete" ir „Dugne", „Mirandoje" pamažu pradėjo leisti rankas, o statydamas „Katedrą" galutinai nustojo kovoti už savo tapatybę, savo teatrą. Ne priėmė poststruktūralistų deklaruojamą tapatybės daugialypumą, bet pasidavė istorijai, tradicijai, aplinkybėms, asmeninėms ir visuomenės krizėms.
Tiesa, dramoje sukurtas pasaulis pastūmėja pasiduoti: čia tenka nusivilti beveik visais ir viskuo. Laurynas nusivilia savo mecenatu, meile, tikėjimu ir svarbiausia - savimi. Iš nevilties, nusivylimo žūva Ieva-Teresė. Laurynu nusivilia jo draugai. Savimi nusivylęs Masalskis. Ši nusivylimo atmosfera spektaklyje sustiprinama nuviliančiais personažais: Vytauto Anužio Masalskiu ir Monikos Vaičiulytės Ieva-Terese. Abu aktoriai sukuria itin ryškius personažus, atsiduodančius pervaidinimu. M. Vaičiulytės Ieva-Teresė nė iš tolo nepanaši į kunigo suviliotą merginą, besiilginčią savo vaiko. Jos kūno kalba išduoda pernelyg geidulingą moterį, o monologai sakomi isteriškai, nepaliekant erdvės rutuliotis vidinei dramai. Masalskio personažui taip pat trūksta subtilumo, jis greičiau panašus į „Išvarymo" Beną, mėginantį bet kokia kaina išlikti, nei į išsilavinusį, tarp žmogiškų geidulių ir pašaukimo pasiklydusį žmogų.
Greta jų Mariaus Repšio Laurynas tampa atgaiva: jautrus, sklandus vaidmuo, gal ir turintis trūkumų, bet pasižymintis ir gelme. Tačiau nei jis, nei puikiai atmosferą kurianti Antano Jasenkos muzika nepadeda spektakliui tapti jaudinamu kūriniu. Nevilties ir rezignacijos atmosfera, scenografijos tamsa nugali net ir tas kelias vilties kibirkštėles, sužibusias Laurynui kalbantis su draugais ar apšvietus „P.S. byla O.K." primenančią metalo grandinių koloną. Deja, drama pastatyta pagal autoriaus nurodymus, o Izaokas šioje kolonoje neišdrįso pakelti rankos prieš dalinį tikėjimą. Neišdrįso ir režisierius iškelti bylos Just. Marcinkevičiaus dramai ir paklausti, kas yra ir kokiais matais matuojama ta viduje primygtinai siūloma pasistatydinti katedra.
Ne viename tekste apie „Katedrą" galima jausti palengvėjimą - į O.Koršunovo rankas patekusio Just. Marcinkevičiaus neištiko Šekspyro likimas. Tačiau tiek žiūrint spektaklį, tiek skaitant šiuos tekstus norėjosi apgailestauti, kad Just. Marcinkevičiaus drama nugalėjo O. Koršunovą, nostalgija - dabartį, romantizmas - poststruktūralizmą, susitaikymas - nors ir beprasmišką, bet gyvybingumą palaikančią kovą.
