Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuare pastaraisiais dešimtmečiais opera nebuvo prioritetinis žanras. Nors teatro inicijuotų ar koprodukcinių premjerų būta, bet operos spektakliai čia ne tik statyti, tačiau ir rodyti labai sporadiškai. Publika buvo nuosekliai linksminama pirma operečių, paskui miuziklų dvasia. Net ir po „Aidos“ ar „Karmen“ vardais šio teatro repertuare ilgą laiką rodytos ne chrestomatinės operos, o jų siužetus kartojantys miuziklai. Ar situacija ėmė po truputį keistis, ar tiesiog atsirado pretekstų dažniau į sceną atvesti operą – pavyzdžiui, minint Lietuvos profesionaliosios operos šimtmetį „Traviata“ arba kompozitorių jubiliejus – pamatysime vėliau, tačiau visi keliai ir motyvai valstybinio muzikinio teatro scenoje nepamiršti jo esmės – misijos savo repertuaru ne tik maitinti, bet ir auginti publiką, bei grįžti prie šio teatro (buvusio Valstybės teatro) istorinių ištakų – yra verti pagarbos. Tai, kad Kaune gali ir turi skambėti opera, kad žiūrovams ji reikalinga atskleidžia ne tik lapkričio 23-iąją įvykusi Giacomo Puccini operos „Bohema“ premjera, o veikiau faktas, kad į kitus aštuonis lapkričio-vasario rodymus bilietai iššluoti, ir tik šiek tiek vietų dar likę balandį.
Šimtosioms Puccini mirties metinėms paminėti skirtos operos „Bohema“ režisierė ir choreografė Anželika Cholina, scenografas Marijus Jacovskis – abu jie šiuokart vienodai svarbūs, nes daugiausia standartiniais, kompozitoriaus remarkas atvaizduojančiais paveikslėliais visame pasaulyje statoma opera Kauno scenoje taip pat tvirtai važiuoja realizmo bėgiais, – betgi „Bohemos“, kaip vieno ryškiausių veristinės operos pavyzdžių, pamatinis principas ir yra preciziškai liudyti tikrumą, tikro gyvenimo tiesą. M. Jacovskio scenovaizdžio ir Olgos Filatovos Kontrimienės kostiumų monochromija, ypač operos pradžią ir pabaigą sujungiančiose scenose, vaizduojančiose skurdžią Paryžiaus Lotynų kvartalo mansardoje įsikūrusių bohemiečių buitį, kuria kinematografiškumo, nespalvoto kino įspūdį. O šviesų dailininko Audriaus Jankausko iš pradžių taupus ir šaltas, bet palaipsniui, ypač finale – kuriame emocijos įkaista, tik Mimi mirtis sustingdo visoje operoje bandomos sugauti meilės viltį – sceną užlieja minkšta, tarsi ore tvyranti sanginos šiluma, kurianti poetišką ne tik mylimojo Rudolfo jausmų amžinybės iliuziją. Regis, visos kitos spalvos buvo paliktos skleistis per muziką, kuria muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius prakalbino orkestrą tikra verizmo dvasia ir įkvėpė naujomis garso kokybėmis. Tik ekscentriškosios Miuzetės suknia, simbolinė Mimi skrybėlaitė ir vaikų džiaugsmanešys, gatvės prekeivis Parpinjolis tapo regimais ryškiaspalviais šio spektaklio inkliuzais.
Kaunietiškoji „Bohema“, kaip jau galite numanyti, ne tik muzikiniu atlikimu, bet ir sceniniu yra visiškai tradicinis, tvarkingai mizanscenuotas spektaklis, skirtas vokalistams ir jausmų dramai skleistis: Anželikos Cholinos raktažodis šiame spektaklyje neabejotinai yra įtaigiai (ne)sumeluotas jausmas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba kalbant apie teatrą – melavimo ir apsimetinėjimo meną.
Kiek netikėta tai, kad premjerą anonsuojančiame pranešime spaudai, pateikdamas visą spektaklio kūrėjų sąrašą, teatras įvardijo tik dviejų vaidmenų – vadinamosios „pirmosios poros“ – Mimi ir Rudolfo rolių atlikėjus, o kitus pristatė „taip pat dainuoja...“. Tačiau būtent pirmąjį premjeros vakarą, lapkričio 23 d., atskiro paminėjimo yra verti visi šeši pagrindinių vaidmenų kūrėjai, o už visapusišką sukauptumą kuriant masuotės vaidmenis, reikalaujančius sklandaus ansambliškumo – teatro choro artistai ir Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokiniai.
Pirmosios premjeros Mimi sukūrė Gabrielė Bukinė, Rudolfą – Tomas Pavilionis, – skirtingų patirčių solistai, tačiau scenoje jie buvo gražus, tarpusavy derantis duetas. G. Bukinei, regis, šis vakaras reiškė ir vaidmens debiutą. Vos prieš trejus metus VDU Muzikos akademijoje baigusi vokalo studijas, prof. Sabinos Martinaitytės mokinė į visas Lietuvos operos scenas įsiveržė staiga ir visai nemokiniškai – pamažu jaukintis scenos mažais vaidmenimis neprireikė. Šiandien G. Bukinė Lietuvos operoje išsiskiria ne tik vokalo minkštumu ir takumu, stebinančia branda, bet ir prigimtine jautrumo dovana – tiek balsine, tiek tikslia kūno kalbos pajauta. Tikrumas, tiesa – tai joje glūdinti pučinistinė duotybė, kurios net ir norėdamas turbūt neišmoktum. Bukinės Mimi – kupina spalvų, nuskaidrinanti jųdviejų su Rudolfu duetus – kviečianti ir jautriai atliepianti dialogus.
Poetą Rudolfą sukūręs Tomas Pavilionis, galima sakyti, yra „Bohemos“ senbuvis, šią partiją dainuojantis jau kone dešimtmetį; beveik tiek metų prabėgo nuo jo vaidmens Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje. Rodos, Pavilioniui ne tik palanki mažesnė Kauno scena ir salė, geresnė jos akustika, bet per tuos metus ir jo lyrinis tenoras labai sutvirtėjo, vietomis įgijo dramatinių atspalvių. Vaidyboje Pavilionis – kartu susitelkęs ir emocingas, aiškiai ir skirtingai partneriauja – jautrus, pažeidžiamas, bet ir aistringas būdamas su Mimi, žaismingas ir nerūpestingas vyriškoje kompanijoje.
Tradiciškai, kaip Mimi priešingybė, spektaklyje rodoma ir Miuzetė – pirmąjį premjeros vakarą šį vaidmenį kūrė Marija Arutiunova, taip pat VDU absolventė, Kauno publikai geriausiai pažįstama iš miuziklų. Manieringa ir pamaiviška, užgaidi ir provokuojanti, savimi nepaprastai pasitikinti, – Puccini kurdamas Miuzetės valsą nepaliko vietos kuklumui, – įžūlią ir savo vertę gerai žinančią, o išoriškai Mis Perfekt įvaizdžiu prikaustančią femme fatale sukūrusi Arutiunova, akivaizdu, kad nepaliko abejingų ne tik sceniniame „anų laikų Paryžiuje“, bet ir įtikino šių dienų stebinčiuosius salėje.
Miuzetės žavesio auka ir, deja, tik epizodiniu jos mylimuoju, dailininku Marčelu tą vakarą buvo baritonas Laimonas Pautienius – kaip visada patikimas scenos profesionalas; kad ir kokį vaidmenį kurtų, kaskart užtikrintas tiek vokalinėje linijoje, tiek ir subtilioje, muzikos suponuotoje vaidyboje. Bohemiečių bičiulių ketveriukę individualizuotais, skoningai sukurtais mažesniais vaidmenimis papildė Ramūno Urbiečio muzikantas Šonaras ir Žygimanto Galinio filosofas Kolinas.
Anželika Cholina, į operos režisūrą įžengusi iš savo kaip choreografės kūrybinės biografijos platumų, neseka muzikinių teatrų scenose gana populiaria choreografinės operos tradicija. Jos „Bohemos“ sceniniame veiksme veikiau regimas ne šokis, o choreografizuotas judesys, kuris taip pat nėra šio spektaklio dominantė – tik kur ne kur išnyra sinchronizuotas atlikėjų lingavimas, vienodi gestai ir pan. Per premjerą atrodė, kad kartais būtent judesio režisūra suteikia spektakliui ne taip reikalingo lengvumo, aktorinio laisvumo ir bent šiokio tokio atotrūkio nuo operą persmelkusio realizmo, o kaip tik kuria perteklinio iliustratyvumo, primygtinumo, vadinamojo „dvigubo žymėjimo“ (double-marking) įspūdį, kaip antai Rudolfas, gaivindamas susmukusią Mimi, tekšteli jai į veidą vandenį „panačiui“. Štai čia veiksmas nukreipia žiūrovo dėmesį, nes tampa svarbesnis už trapų jausmą, kurį būtų buvę galima išgirsti ir pajusti tvyrantį tarp operos herojų. Tokių momentų nėra daug ir jie neuždominuoja sceninio pasakojimo; apskritai šioje „Bohemoje“ laikomasi gana nuosaikaus vaidybos būdo, dėl to iš vienos pusės – pakankamai įtikimo, tačiau iš kitos – pernelyg racionalaus ir apskaičiuoto.
Vis dėlto buvo tokia akimirka-išdavikė, kai vienam iš bičiulių ketveriukės antrojo veiksmo scenoje, kavinėje „Momus“ netikėtai išsprūdo iš rankų vyno taurė ir užuot sudužusi, natūraliai įsiterpdama į bohemiško gyvenimo partitūrą, barkštelėjo į grindis savo sausu plastikiniu butaforiškumu, ir kaipmat vėl atsidūrė ant stalo. Galbūt kaip tik to dūžio, nesuplanuoto, iki galo nesurežisuoto bei artistams nesukeliančio pastebimos įtampos, ir pritrūko iki pučiniškos verizmo tiesos.
Norisi pasidžiaugti į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną, viliuosi, ne tik jubiliejine-progine, o apskritai sugrįžtančia opera, kuri čia jau kurį laiką skamba originalo kalba (ir rodoma su lietuviškais surtitrais) – atliepiančia šio amžiaus vertimo technines galimybes ir auginančia požiūrį į save ne kaip į regionui, o visai šaliai galintį būti aktualų teatrą.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
