Apie telefonų laidus
Po automatinio atsakiklio išklausykite parinkties galimybes. Mobiliajame telefone paspauskite skaičių 5. Moteriškas balsas praneš, kad laukti liko ... minučių. Jūsų telefone pradės skambėti pakilūs, skaidrūs, gerą lemtį (gal pagaliau įvyksiantį pokalbį?) žadantys muzikiniai akordai. Bus čia ir melancholiškų atgarsių. Muzikinis kūrinys plėtosis, kils jo dramatizmas, tačiau kai nuskambės paskutinis akordas, melodija aprims, lėtai nužengs į skambesio pradžią. Kartas nuo karto išgirsite malonų moterišką balsą, kuris vis pakartos, jog atsiprašo, šiuo metu visi konsultantai užimti, paprašys jūsų palaukti. Tikėtina, kad šis muzikinis dramatizmas atsikartos ir jūsų veide: pirmas minutes jis bus sukauptas, minutėlę kitą kaktos oda pasiraukšlės, trumpai nurimus, vėl ir vėl norėsis susiraukti, ir taip kartosis dar kelis muzikinius pasažus. O po to jūsų veidą užlies kažkokia apatija, mat gali būti, kad prisiminsite nesibaigiantį vieno graikų mitinio personažo darbą, o gal kažkur šmėkštelės ir keroliški išvirkščiojo pasaulio epizodai...
Ilgasis numeris +37052500883, trumpasis - 1883. Pavadinimo į mobilųjį telefoną įsivesti nereikės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos save jūsų telefone pati identifikuos „SoDros“ vardu. Ši Valstybės biudžetinė įstaiga už skambučio minutę iš jūsų sąskaitos išbrauks 9 euro centus. Konsultacijos lauksite bent keliolika minučių. Jei praėjus 15-tai minutei konsultantas telefono ragelio nepakels, jūs būsite atjungti. Skambinsite dar kartą. Įkvėpsite. Iškvėpsite. Gali būti, kad šis skambučių ritualas kartosis vieną / kitą valandėlę. Įkvėpsite. Iškvėpsite.
Apie kafkiškus „SoDros“ procesus
Režisierius Gildas Aleksa jau daugiau nei prieš metus socialiniuose tinkluose klausė, ar spektaklis apie „SoDrą“ kam nors būtų įdomus? Minėjo ir norįs išgirsti kuo daugiau patirtų istorijų susidūrus su „SoDra“. Sociologė Renida Baltrušaitytė rinko informaciją apie „SoDros“ sistemą, o dramaturgė Kristina Marija Kulinič visą sukauptą medžiagą vėrė ant dramaturginės ašies, kur meilės linija, santykių gijos, „SoDros“ istorijos ir įsivaizduojamas darbas šios institucijos ofise, virto ironijos perpildyta, kurioziška situacijų tragikomedija, suvaidinti šaržuotus personažus į sceną iškvietusi penkis aktorius: Robertą Sirgedaitę, Arną Ašmoną, Mildą Jonaitytę, Karolį Norvilą ir Raimondą Klezį.
„SoDra, Mon Amour“ - dvisluoksnis, meilės / santykių temą ir „SoDros“ kančias turįs aprėpti spektaklis, įvardytas „trijų dalių mokesčiu be pertraukos“, mėginąs išsiaiškinti, kokie keblumai ištinka „SoDros“ sistemoje, bei perteikti tai, ką jaučia neišvengiamai su ja susiduriantys kūrėjai.
„SoDros“ tema - problemiška, o su ja susidūrę Lietuvos Respublikos piliečiai gana dažnai šią instituciją mini ne pačiais palankiausiais epitetais. Nuo 2017 m., kai politiniai sprendimai lėmė, jog dauguma kultūros atstovų turėjo pradėti vykdyti individualią veiklą, „SoDra“ tapo dar viena institucija, kurioje deklaracijų pildymo metas primena kafkišką procesą. Tad tema opi, sudėtinga, palydėta nemalonių istorijų ir kiekvieną pavasarį suburianti naujų „SoDros“ heiterių kompaniją.
O nemėgti „SoDros“, švelniai tariant, yra už ką. Pavyzdžiui, deklaracijose egzistuojantys pavadinimai retai turi ką nors bendro su realybe: keisčiausios, painios sąvokos reikalauja atskiro žodyno, kad paprastas žmogus galėtų suvokti, ko iš jo reikalaujama. Deklaracijai užpildyti skirtos mokomosios video medžiagos taip pat nelabai padeda: užpildžius pagal šią, paaiškėja, kad jūsų atvejis - nestandartinis, todėl, pasak konsultantų (kai kažkada pagaliau juos pavyksta pasiekti!), žinoma ir savaime suprantama, jog čia reikėjo įvesti visai kitą kodą, arba užpildyti dar kurį punktą, slypėjusį po nesuvokiamu ir visiškai neasociatyviu pavadinimu. Tad jei norite deklaraciją užpildyti teisingai - turėkite bent vieną pažįstamą, padėti nusiteikusią buhalterę, kuri „SoDros“ žodyną išverstų į lietuvių kalbą, ir paaiškintų visus slaptuosius žingsnius. Bet... gali paaiškėti, kad jūs tik galvojote, jog viską padarėte teisingai: „SoDros“ konsultantas jums pasakys, kad deklaracija užpildyta klaidingai, reikia mokėti visai kitą PSD ir Valstybinio socialinio draudimo sumą, o Valstybinė mokesčių inspekcija (kuriai, žinoma, patys turite kažkaip prisiskambinti) atskirai informuos, kiek reikės mokėti GPM...
Sakykime, kad deklaraciją jums vis dėlto pavyko užpildyti teisingai. Tačiau jeigu per nurodytą mėnesį / pusantro nesuspėsite susimokėti mokesčio, kuris gali siekti tikrai apvalią sumelę - iš jūsų sąskaitos ši suma gali būti išbraukta bet kada, ir štai, vieną dieną apsipirkinėjant parduotuvėje ar maloniai leidžiant laiką kavinėje, atsiskaitant banko kortele paaiškės, kad jūsų sąskaitoje vietoj buvusios sumos - didelis deficitas! Ir niekas nesivargino jūsų apie tai perspėti. Nemaloni patirtis, ar ne?
Apie valstybinę meilę spektaklyje ir Heloviną
Spalio 31 d. vakaras, 18:40. Žingsniuoju per Katedros aikštę. Sutinku nemažai švęsti pasiruošusių „išsidažėlių“. Jau tamsu. Helovinas. „Menų spaustuvė“, eilė prie durų, fojė pasitinka elektroninė įėjimo sistema, pagal kurią laukiantysis gauna savo numerį, ir tik sulaukęs savo eilės bei praėjęs garsinę patikros sistemą, žengia į salę. Juodoji salė. Spektaklis dar neprasidėjo, tačiau girdisi ausiai atpažįstamas, šleikščiai atgrasus automatinio atsakiklio muzikinis pasažas. Kurgi jis taip iki kaulų smegenų girdėtas?
Režisierius Gildas Aleksa neapsimetinėja kuriantis rimtą meną, ne viename interviu yra minėjęs, jog liūdesio ir dramatizmo - ir taip per akis. Todėl tragikomedijos žanras šiam kūrėjui - tinkama erdvė išreikšti savo vizijas. „SoDra, Mon Amour“ jau iki premjeros susilaukė žiniasklaidos dėmesio, o spektaklio intriga pasiekė aukščiausią tašką, kai Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai kreipėsi į režisierių norėdami pamatyti šį spektaklį.
Veiksmas vyksta „SoDros“ ofise, kuriame dirba apatiški ir asmeniniame gyvenime kiek sutrikę individai. Į šį ofisą užsuka įniršęs vaikinas, nesėkmingai bandęs užpildyti metinę deklaraciją. Pykčio protrūkiais, keiksmažodžių lavina šis bando atvaizduoti beveik niekam neįkandamos sistemos absurdą. Spektaklyje brėžiamos paralelės tarp nelanksčios, logikos stokojančios „SoDros“ sistemos bei absurdiškų gyvenimiškų situacijų. Toliau istorija vyniojasi įtraukiant kiekvieno iš aktorių solo pasirodymus, įpinant čia ir meilės santykius, kuriais siekiama suartinti su viešai pabrėžiama „SoDros“ pozicija. Kaip gi šis sudėtingas meilės atvejis konstruojamas?
Anot režisieriaus, „SoDra“, kaip sistema. „yra sukurta žmonių tam, kad skleistų meilę, rūpestį tiems, kurie yra rizikos grupėje, tiems, kuriems reikia priežiūros, bet tai neveikia“[1]. Taigi, kas nutiktų, jei ši neveikli logika persikeltų į gyvenimiškas situacijas? Nutiktų „SoDra, Mon Amour“.
Siekdama iš arčiau susipažinti, nuklydau į „SoDros“ internetinę svetainę. Štai kaip šios institucijos meilė turėtų atsispindėti mums visiems: Vizija. Patikimiausia, efektyviausia, moderniausia viešojo sektoriaus institucija, tarnaujanti žmogui. Misija. Valstybinio socialinio draudimo paslaugomis kurti saugią visuomenės socialinę aplinką. Vertybės. Pasitikėjimas (skaidrumas / atvirumas). Demokratiškumas. Atsakingumas. Strateginis tikslas. Būti institucija, šviečiančia visuomenę, turinčia efektyvius procesus ir įsitraukusius darbuotojus bei kokybiškai aptarnaujančia klientus[2]. Ironiška, tačiau tokias žmogiškas vertybes bei iš tiesų bene meilę ir rūpestį žmogui turinti skleisti institucija - tai absurdiškai neveikianti sistema, kiekvieną pavasarį iš mūsų atimanti ne vieną valandą ar parą tam, kad mokesčius susimokėtume teisingai.
Visuomet norisi pasidžiaugti, kai neįprastų temų imasi jaunesni kūrėjai. „SoDra, Mon Amour“ pagrindinė dedamoji - ironija, tačiau kiek praskleidžiant šio pastatymo šydą - regime muzikinius pop pastišus ir beveik bolivudinius judesio numerius, šaržuotus personažus, meilės istoriją, įkaitintą sexy atmosferą, girdime nesibaigiančius, ne itin intelektualius juokelius, keiksmažodžių fanfaras, bei sekame visuomenei aktualią temą. Nori nenori, klausi savęs: argi ant visų šių triukų nėra veriamos beveik visos pramoginio pobūdžio komedijos? Kur šiame spektaklyje slypi turinys, kuris vis dėlto už šių dominuojančių dedamųjų atskleistų prasmingesnę kūrinio vertę? Tačiau galbūt užduodu klausimus, kurių kelti visai nereikėtų? Galbūt režisieriaus siekis ir buvo sukalti dinamišką, platesniam žiūrovų ratui skirtą komediją, net nepretenduojančią į, pavyzdžiui, meninio produkto sąvoką? Iš tiesų, būtų įdomu išgirsti, kokius tikslus šiam spektakliui kėlė pats režisierius?
„SoDra, Mon Amour“ buvo rodoma Šiltadaržio gatvėje 6. Sėdėdama Juodojoje salėje, niekaip neatsikračiau minties, kad visa ši mano kritika netektų prasmės, jei stebėčiau jį, pavyzdžiui, Kalvarijų gatvės 85-ajame pastate: štai stovi mažutėliai staliukai, atnešami vakaro gėrimai, sklinda juokas, į sceną ištrūksta penki aktoriai ir... Helovino vakarą plačioji publika just having fun!
Tačiau būtina pripažinti: „SoDra, Mon Amour“ - vertingas bandymas kalbėti aktualiais klausimais. Galbūt tereikėtų šį spektaklį perkelti į kiek kitokio pobūdžio sceną?
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1501106/teatro-trupe-sukure-spektakli-apie-sodra-tragikomiska-situacija-kai-lietuvos-menininkai-turi-buti-ir-buhalteriais
[2] Originali informacija naudojama iš oficialaus puslapio www.sodra.lt.
