Tik kaip bendražmogišką pastangą solidarizuotis su aukos smurtinės mirties kančia tikriausiai įmanoma priimti ir pačią spektaklio šerdį, į kurią veda teatrinių ir metateatrinių veiksmų ir refleksijų žiedas.
Meninis vaikščiojimas trauminių patirčių trajektorijomis visų pirma yra etikos objektas, ir tik paskui – meno. Instaliacija atveria begales kelių tyrinėjimui ir nesibaigiantiems klausimams.
Tai buduarinis, užkulisių teatras, į kurį paprastam mirtingajam nepatekti ir kurį geriausiai žino aktoriai. Vis dėlto pavadinimą reikėjo versti „paprasti“ ar „nereikšmingi dalykai“, nes nieko lengvo jame nėra.
Nors remiasi ir vaizduoja tradicijas, iš tiesų „Omaras“ kalba apie kančios fenomeną. Tiksliau, apie kančią kaip fenomeną, turintį neribotą išraiškos formų įvairovę.
Judėjimas tarp įvairių teatrinės iliuzijos kūrimo ir griovimo registrų yra viena pamatinių spektaklio „Apmąstant omarą“ poetikos priemonių, įtraukiančių į aktyvų dalyvavimą ir žiūrovus.
„Audra“ – dar viena teatro pasaka, leidžianti palaimingai būdrauti, vengiant realybės. Kartais atrodo, kad be pasakų žmonės pražūtų. Kartais – kad taip ir [i]prapasakaujami[/i] ištisi dešimtmečiai.
„Vakarų krantinė“ nustebino paliudydama, kad Adomas Juška gali pasitelkti ir kitokių raiškos priemonių, žengti arčiau šiandienos, išsaugodamas gylį.
Stebint tai, ką lengviausia būtų pavadinti karštinės sapnu, nesunku Jo Strømgrenui pavydėti vaizduotės, regis, niekada nesusidūrusios su savicenzūra.
Omarais tampame ir mes. Ar galime save įsivaizduoti tame verdančiame vandenyje. Ar galime pripažinti, kad jau jame esame ir kad visi mūsų fiziniai ir nervų „perkaitimai“ yra ir mūsų būsena, ir jos priežastis.
