Praėjusį savaitgalį Nacionaliniame dramos teatre įvyko spektaklio pagal Henriko Ibseno dramą „Visuomenės priešas“ premjera. Spektaklio režisierius Jonas Vaitkus, kompozitorė Raminta Šerkšnytė, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Sekmadienį, po dviejų premjerinių spektaklių ten pat įvyko ir spektaklio scenografės Jūratės Paulėkaitės atminimo vakaras.
Šios premjeros buvo laukta kaip jokios kitos. Ir, įvykusi, ji pranoko bet kokius įmanomus lūkesčius. Nes įspūdis - nevienalytis, daugiasluoksnis ir kaleidoskopinis, ir, kiek teko girdėti, spektaklis sulaukė labai įvairių, dažnai kardinaliai priešingų, žiūrovų nuomonių - ir žinovų, ir šiaip teatro mylėtojų. Vieni patyrė azartą ir ekstazę, kiti čia pat nuobodžiavo ir sunkiai tvėrė iki reginio pabaigos.
Viena, kas daro didžiausią įspūdį ir ko neįmanoma paneigti: tai yra stambiausių mastų mūsų teatro projektas per daugelį metų - tiek po Nacionalinio teatro stogu, tiek viso mūsų valstybinio dramos teatro kontekste. Ambicingas, stambių formų, masiškas, pretenduojantis į platų meninį ir visuomeninį rezonansą - taip šis projektas buvo sumanytas ir pateiktas nuo pat pradžių, beje, toks ir jo rezultatas. Kitas dalykas, kad, regis, viso scenarijaus makrosiužetą jo žemiškieji kūrėjai į pabaigą netyčiom bus perdavę į kitokio, transcendentinio lygio „scenaristų“ rankas...
Tarp šiandien ir vakar
Beje, apie scenarijų, siužetą ir pjesę: norvegas Herikas Ibsenas, kaip žinoma, šią savo dramą sukūrė prieš 130 metų, pagal to meto papročius, moralės standartus ir savo asmeninę patirtį. Kai praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje šiuo siužetu susidomėjo Niujorko Brodvėjaus teatrai, netgi tuomet prireikė dramaturgo Arthuro Millerio adaptacijos. O ką kalbėti apie naujausiame NDT pastatyme rodomą šėlsmą prabangiame SPA komplekse, žurnalistus su nešiojamais kompiuteriais, juo labiau - bombos sprogimą, išgriaunantį teatro sieną...
Kažkas gali pasakyti, kad nėra prasmės akcentuoti šiuos spektaklio aspektus, nes jie, kaip savaime suprantami, priklauso teatrinio sąlygiškumo plotmei. Tačiau tokiai nuomonei paprieštaraučiau, nes mūsų dabartinė teatrų publika iš esmės „vartoja“ ir suvokia vien tik tai, ką konkrečiai mato, ką daiktiškai parodo jai teatras - ne daugiau ir ne mažiau. O kadangi NDT „Visuomenės priešas“ pretenduoja būti socialinio ir netgi politinio teatro reiškiniu, tokia aplinkybė, kaip jo žiūrovo suvokimas, tampa ypatingai svarbus.
Taigi, su trijų dešimtmečių pavėlavimu garsiausio sovietinės epochos socialinio teatro - Maskvos „Tagankos“ - įtakos bangos vėl viltingai sušniokštė, atsimušusios į mūsų tautinio teatrinio oficiozo bastiono, t.y. Lietuvos nacionalinio dramos teatro, sienas. Labiau už šių žodžių autorių įnikę į temą kolegos iš kairės ir dešinės per spektaklį kuždėjo, kad panašaus gymio teatrinį vyksmą, kaip naujausiame „Visuomenės prieše“, jie jau regėję 1982 metais Kauno dramos teatre pastatytame spektaklyje Michailo Šatrovo „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“. Deja, Jono Vaitkaus režisūros evoliucijos stebėjimo punktyras Jūsų nuolankiam tarnui būtent šioje vietoje trumpam nutrūko - galbūt ir dėl natūralaus pasidygėjimo išvysti mėgstamą aktorių Juozą Budraitį tegul ir stilizuotame, bet visgi proletarų vado Lenino vaidmenyje.
Neturėdamas minėto „mėlynai-raudono“ įspūdžių filtro, šio teksto autorius yra priverstas konstatuoti, kad socialinis teatras, kurio raktu režisierius Vaitkus atrakino Ibseno pjesę „Visuomenės priešas“, dabartiniame teatriniame kontekste atrodo kaip bandymas aktualizuoti vakarykštes, jau išeikvotas scenines kategorijas. „Tagankos“ metodas apeliuoti į vientisą, socialiai užguitą žiūrovų masę šiandien jau nėra efektyvus. Mūsų į izoliuotas grupeles išsisklaidžiusios ir socialiai sterilizuotos, iš esmės desperatiškai necivilizuotos visuomenės (taigi, ir publikos) atveju „tagankinis“ metodas nesukelia godoto atsako.
Tačiau režisierius, traktuodamas ir įgyvendindamas Ibseno pjesę, žengia dar toliau, konstruodamas ją scenoje ne tik kaip socialinio turinio, bet ir politinės krypties reginį. Tai susiję pirmiausia su pagrindiniu vaidmeniu, kaip jį kuria aktorius Dainius Gavenonis. Jo sukurtas daktaras Tomas Stokmanas yra daugiau politikas negu mokslininkas; jo nesiliaujanti, intensyvi ir nuolat auganti įtampa su broliu, miestelio burmistru Peteriu Stokmanu, yra pavaizduota kaip dviejų politikų ir jų pažiūrų kova. Ir dera pripažinti, kad šioje sceniškoje dvikovoje aktoriaus Vytauto Anužio aistringai ir labai įtikinamai pateikiama politinio konformisto logika lieka stipri ir nepajudinama: gyvenimas yra toks, kokį jį drauge sukuria žmonės savo rankomis, ir bet kas, kas tą kolektyvinės kūrybos vaisių, kad ir netobulą, kėsinasi sugriauti, yra tos visuomenės priešas.
Dera pripažinti, kad Dainius Gavenonis per pirmus du spektaklio „Visuomenės priešas“ vakarus parodė aiškią daktaro Stokmano vaidmens evoliuciją nuo pirmo vakaro politiko-populisto prie antro spektaklio mokslininko-intelektualo, kuris savųjų dorų mokslinių principų dėka nenorom įplaukia į drumstus politikos vandenis, kur pražūva.
Bet režisieriaus pastangomis Tomas Stokmanas vis tik pirmiausia yra politikas, o tik paskui mokslininkas. Maža to, Gavenonio sukurtame personaže gali būti atpažįstamas dar neišblėsęs atminty nuvainikuotas mūsų politikas populistas (neminėsime pavardžių). Tokį vaidmens prototipą vaidmenį pabrėžia ir charakteringai pavaizduota jo aplinka - pametusi galvą dėl šeimos gerovės ponia Stokman (Viktorija Kuodytė), tarsi karingas padaras iš filmo „Žvaigžių karai“ po sceną ant spyruoklinių kojūkų lakstantis sūnus Mortenas (Julius Paškevičius) ir šiuolaikiška, nepamatuotų moteriškų ambicijų pertekusi dukra Petra (Gabrielė Malinauskaitė). Antrasis daktaro sūnus Ijlifas (Dainius Jankauskas) į šią traktuotę akivaizdžiai neįsipaišo, todėl menkai artikuliuotas ir ryškiausiai atlieka savo funkciją kaip apdraudžiantysis padėjėjas, lakstantis aplink beprotiškai pavojingą Morteno pas-de-deux su ponia Stokman ant rankų skambant Camille´io Saint-Saëns´o „Gulbei“.
Būtent dėl tokio kryptingo socialiai-politinio traktavimo Ibseno pjesės skambesys spektaklyje buvo aiškiai dirbtinas. Galbūt tikėtasi, kad „Tautos priešas“ taip pat efektingai surezonuos, kaip ir Petro Vaičiūno „Patriotai“ Jaunimo teatre 2008 m., bet to neįvyko. Taip pat ir pats pasirinktasis režisūrinis raktas - socialinio teatro - niekad, net ir etaloniniu „Tagankos“ atveju, nebuvo palankus klasikinės siužetinės sandaros dramai, kadangi numato daugiau plakatinių, „brechtiškų“ tipų atspindėjimą, o ne asmenybės minčių raidą ir charakterių evoliuciją. O čia matoma ne tiek protagonistų evoliucija, kiek politinio dialogo intriga, kur rezultatas tėra pralaimėjęs ir laimėjęs politikai.
 |
| Peteris Stokmanas - Vytauts Anužis, Aslaksenas - Darius Meškauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Korporacinis baseinas ir teatro „lukiškės“
Bet tai tik vienas spektaklio „Tautos priešas“ sluoksnis, ir netgi tik dalis jo režisūrinio sprendimo apraiškų. Negali nesužavėti ir nepakerėti mūsų teatro patriarcho Jono Vaitkaus nesenkanti energija ir sugebėjimas sujungti į vieningą organiškai pulsuojantį ir tuo pačiu - iki smulkmenų detalizuotą kolektyvinį vyksmą - gausią masuotę, kurią sudaro skirtingos, regis, net priešingos prigimties atlikėjų grupės.
Publika, įėjusi į salę, iškart panardinama į siautulingo korporacijos vakarėlio atmosferą kažkokiame kurortiniame SPA komplekse (tai galėtų būti ir Druskininkai). Čia ir dirbtinė palmė, ir baro staliukai su gėrimais, ir spindinčios firminiais apdarais damos, ir iš užkulisių išsliūkinantys įraudę ir garuojantys jaunuoliai baltais pirčių chalatais. Draugiškai pasistumdoma eilėje prie „chaliavinių“ keptų dešrelių, pagal įsisiūbavusių švenčiančiųjų šūksnius nematomas disk-žokėjas kaitalioja šokių melodijas, damos demonstruoja realų žavesį ir natūralių madų spindesį, o aktorė Jurga Kalvaitytė netgi surengia avanscenoje svaiginantį akrobatinių triukų pasirodymą. Režisierius yra tokių „apšildančių“ įžanginių intermedijų meistras, ir šį savo sugebėjimą čia pademonstravo su kaupu.
Ypač efektingai ir meistriškai, kaip kine, viskas pasikeičia, kai, daktarui Stokmanui paskelbus apie jo atrastą mirtiną užkratą, švenčianti masuotė akimirksniu virsta šliaužiojančių paliegėlių minia, kurią stumdo po sceną katastrofiški scenografijos judesiai, priverčiantys juos, beieškančius išsigelbėjimo, neįtikėtinu būdu desperatiškai ropštis vertikalia siena į scenos palubę.
Tai stebinti realioji publika yra padalinta perpus (didžioji dalis sėdi įprastose vietose, mažoji - scenoje suręstame amfiteatre) ir iš abiejų pusių regi platų dvipusį ekraną, pakabintą kaip Damoklo kardas, centre, virš vaidinimo aikštelės. Pradžioje rodomi kažkokio nežinomo SPA komplekso ar vandens parko baseinai, kaskados ir po visą tą reklaminį vandens pramogų blizgesį - minios šventiškai besitaškančių žmonių. Ilgainiui pereinama į savarankišką vaizdų seką, kurią sukūrė videomenininkas iš Suomijos Ville Hyvönenas. Bet tai ne tik iliustruojantis ar komentuojantis sceninį vyksmą atributas, kai, pavyzdžiui, žurnalistinio siautėjimo laikraščio „Liaudies šauklio“ redakcijoje sceną lydi defiliuojančių ryklių kaimenės vaizdai ar per daktaro Stokmano monologą apie užnuodytą vandenį išilgai ekraną imantys tekėti upelio vandenys, - iš pradžių tyri ir skaidrūs, netrukus tampantys drumzlini ir pilni šiukšlių. Nė akimirkai nenutrūkstantį vaizdą režisierius naudoja kaip kinematografinį sceninio vyksmo kontrapunktą, kas ypač efektingai panaudota, transliuojant ekrane nufilmuotą ramų redaktoriaus Hovstado ir Petros dialogą, kurį sceninėje realybėje lydi jų aistringa erotinė pantomima.
O miestelio bendruomenės susirinkime dviejų vaizdo kamerų fiksuojami ir transliuojami į ekraną vaizdai sudaro taip pažįstamą šiuolaikinei publikai politinio televizinio pokalbių šou ar reportažo iliuziją. Pažymėtina, kad vaizdo priemonių arsenalas čia panaudotas gausiai ir meistriškai, o turint galvoje, kad visa tai transliuojama ypač stambiame ekrane, dera pripažinti, kad tai daro įspūdį net ir tokiems vaizdo triukų panaudojimo teatre skeptikams, kaip ir Jūsų nuolankusis tarnas.
Su videovaizdais besirungiančioje scenoje - beveik pusšimtis aktorių. Parodyti dėmesį visiems neįmanoma, bet būtų neteisinga nepaminėti Dariaus Meškausko, kuris suvaidino pirmajame iš matytų dviejų „Visuomenės priešo“ parodymų spaustuvininką Aslakseną, t.y. visuomeninį veikėją, „nuosaikiosios politikos“ idėjų skleidėją. Aktorius, ne itin įmantriais išoriniais štrichais apibrėžęs kuriamą žemesnio lygio politiko tipažą, vaidybiniu azartu ir tiksliu žanro pojūčiu stumia viso sceninio pasakojimo eigą teisinga kryptimi. Iškart matyti - jis ir Anužis (burmistras Stokmanas) yra pagrindiniai viso vaidinimo vyksmo varikliai.
Ypatingą reikšmę režisieriaus dėka pelnė senasis Mortenas Kijilis, kurį suvaidino Juozas Budraitis. Jis vilki panešiotą paltą, nuolat pagiežingai baksnoja lazdele, pasirišęs juodą juostelę ant pašiauštos žilos galvos. Ir taip jau pakankamai paties Ibseno demonizuotas personažas, užnuodijęs savo buvimu ir visą miestelį, ir artimųjų gyvenimus, režisieriaus ir aktoriaus dėka tampa mistine figūra, primygtinai iliustruojančia dar vieną, transcendentinį spektaklio klodą.
Bet transcendencijos šiame spektaklyje pakanka ir be primygtinai rodomų ženklų. Kitokių išmatavimų kategorijos užkoduotos spektaklio scenografijoje, kurios funkcijos, prasmės ir reikšmės driekiasi kur kas plačiau nei režisūrinė dramaturgijos traktuotė ir socialinio-politinio teatro priemonės. Netgi plačiau nei pačių sėkmingiausių šio spektaklio aktorinių darbų turinys ir poveikis. Tai - spektaklio scenografija, erdvinis sprendimas ir jame užprogramuotas naujasis teatrališkumo (t.y. anti-teatrališkumo) kodas.
Viena iš efektingiausių spektaklio scenografinių metaforų - per scenos vidurį atsiveriantis „baseinas“, duobė, kapas, kuriame tarpsta ir pučiasi juoda, kaip pragaro dumblas, sintetinės plėvės masė. Į šią duobę aklai ir džiaugsmingai, patikėjęs politikų vilionėmis, savo noru šoka daktaras Stokmanas su vaikais. Šiame pragariškame baseine, tarsi ryklių naujagimiai, karštligiškai naršo „žurnaliūgos“ su šviečiančiais „laptopų“ monitoriais (visa tai efektingai transliuojama į didįjį ekraną), po šią „purvo vonią“ vartaliojasi aklo sueities instinkto apsėsti redaktorius Hovstadas ir Stokmano dukra Petra.
Tas „baseinas“ - lyg savarankiškai spektaklyje gyvuojantis elementas, tarsi jo personažas. Tačiau ši metafora nėra atskira, ji aktyviai veikia realią teatrinę aplinką - žiūrovų salę su gelsvų plytų sienomis, rituališkai apšviestomis prožektoriais ir skleidžiančiomis valdiškumo, vergiško patarnavimo „aromatą“. Pragariškų aistrų baseinas scenos vidury ir beribio valdiškumo, ritualinio atsidavimo bet kokiai valdžiai šventovė, kiekvieną laisvesnę sielą nevilčiai pasmerkiančios kūrybinės „lukiškės“ (juk turėjo architektai tais laikais ciniško humoro teatro vidaus apdailai panaudoti faktūras, taip panašias į Lukiškių kalėjimo sienų išorę!).
Pasididžiavimo bomba
Ir - apie jau legendine tapusią sieną, kuri „sprogo“. Be abejonės, šis scenografinis triukas bus įrašytas į ateities Lietuvos scenografijos istoriją ir vadovėlius. Dera pripažinti, kad net žinodamas, kad šiame spektaklyje bus panaudotas kažkoks triukas su siena, ir visą spektaklį aklai į tą sieną žiūrėdamas, šių žodžių autorius taip ir neatpažino apgaulės - taip meistriškai ji įmontuota į sceną ir į interjerą iš tų pačių šviesių „lukiškinių“ plytų - tarsi visuomet čia jos būta.
...Po „riaušių“ scenos, skambant iš garsiakalbių dūžtančio stiklo iliustratyviems garsams, ir vaizduoklyje blyksint žaibams, visiškoje tamsoje nusitęsia tylos pauzė. Ir tuomet, po to „bum!“ antroji sąmonės ir emocijų banga iškart nuskraidino, lyg atgal sukama vaizdo juosta, link to, nuo ko viskas prasidėjo: nuo keistų plakatų miesto reklamos skyduose - „būsiu žvaigždė...“, „žudysiu“, „emigruosiu“ (štai jums ir atsakymas, kaip galima ir tapti žvaigžde, ir kažką nužudyti ir kažkur emigruoti vienu ypu). Nuo keistų pareiškimų, kad dabar išvysime naują realybę (ir iš tiktųjų pamatėme realybę, kurios niekas nesitikėjo)...
Bet tai truko tik akimirką. Sunkiai suvokiama ir įžiūrima žvakių ir poros rankinių žibintuvėlių šviesoje likusioji spektaklio dalis chaotiškai ritosi link pabaigos. Iš dramaturgo užuominos sumąstytas režisieriaus spektaklio finalas su mažais vaikais, kurie ant griuvėsių dainuoja ir mokosi solfedžio drauge su daktaro Stokmano šeimyna, be abejonės, yra sceninė nuodėmė. Juk aiškiai parašyta visuose teatro režisūros vadovėliuose: tikri gyvūnai ir maži vaikai scenoje yra nepageidaujami, negalima, šiukštu. Bet kadangi sulig sienos susprogdinimu spektaklio kūrėjai savo rankomis „papjovė“ visą tą Stokmano dramą, kurią iki tol statė, gvildeno ir vystė, tai tokia menka nuodėmėlė, kaip Dainiaus Gavenonio ir kitų artistų vaikų pasirodymas spektaklio finale jau nieko negalėjo labiau „sugadinti“ ar pakeisti...
Teisus buvo Levas Tolstojus, teigdamas, kad tik visi laimingi žmonės panašūs, o nelaimę ir katastrofą kiekvienas išgyvena individualiai (ar kažką panašaus, atsiprašau už citatos interpretaciją). Priešingai, nei Audronis Liuga Paulėkaitės paminėjimo vakare, nesu linkęs naiviai tikėti, kad Jūratės susprogdinta „bomba“ ir išgriauta teatro siena kažką pakeis teatro ir visuomenės santykiuose, pakeis visuomenės požiūrį į kuriančiuosius, pakeis pačių kuriančiųjų požiūrį į kūrybą.
Visas hiperprojektas „Visuomenės priešas“ buvo nuo pat pradžių sumanytas kaip su niekuo nesulyginama, kur kas plačiau už teatro sienų besidriekianti teatrinė utopija; kaip utopija jis ir pasibaigė.
Toji juodojo pragariško dumblo duobė, taip grėsmingai kunkuliuojanti spektaklyje, - tai yra ir juodas mūsų teatrinės rutinos ir abejingumo dumblas, metų metais žudęs visa, kas gyva ir tarp „lukiškinių“ Nacionalinio teatro sienų, ir daugelio kitų mūsų kūrėjų sielose.
Naivu tikėtis, kad per vienos butaforinės sienos kad ir labai efektingą sugriovimą akimirksniu kažkas pasikeis. Tačiau jeigu paklaustume savęs, ar kokioje kitoje mūsų visuomenės gyvenimo srityje daug yra tokių atvejų, tokių žmonių ar tokių precedentų, kad žmonės taip aistringai ir beatodairiškai savuoju darbu mėgintų kažką pakeisti visų mūsų gyvenime prasmingumo ir dvasingumo link, kaip tai darė spektaklio „Visuomenės priešas“ kūrėjai - ar lengvai rastume kitų pavyzdžių?..
Tai, be abejonės, retorinis klausimas. Bet vėl pajusti teisę pelnytai didžiuotis savosios, t.y. teatro meno profesijos žmonėmis - tai, patikėkite, yra labai nemažai.
