Teatriniai pasitikėjimo kerai

Ridas Viskauskas 2007-03-18 Literatūra ir menas, 2007 06 13

aA

Aktoriai Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis spektaklyje „Senelės pasaka“

Jaukūs Vilniaus mokytojų namai tapo ir 2006 metais gimusio teatro sambūrio „Atviras ratas“ namais. Čia, Mokytojų namų svetainėje, Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtiniai vaidina jau legendiniu spektakliu vadintiną išpažintinių istorijų spektaklį „Atviras ratas“ bei 2006-ųjų pabaigoje sukurtą vaidinimą mažiesiems „Senelės pasaka“ (pagal Salomėją Nėrį). Mažiesiems? Mačiau, kaip žiūrėti spektaklio sugužėjo būrys jaunuolių. Ir šiaip nuotaikingas interaktyvus muzikinis vaidinimas – atgaiva suaugėliams, pavargusiems nuo politikos marmalynės, verslo reikalų įtampos, buities rutinos ir darbo kontorose, kreivais stuburais palinkus prie akis gadinančių monitorių…

„Senelės pasaka“ grindžiama jaunų aktorių (Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis) scenine laisve, fantazija, žaidimu ir bendravimu su žiūrovais. Ant mažos pakylos – širma, kuri sudaryta iš įvairių spalvų „užuolaidėlių“ (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė). Ant kiekvienos jų didelėmis raidėmis užrašytas vis kitas S.Nėries kūrinio posmas. Kiekvienam posmui aktoriai sugalvoję etiudą, „šalutinę“ istoriją ar smagų teatrinį pokštą. Be to, spektaklyje poetės kūrinys ir dainuojamas keliskart (muzika Aido Giniočio). Čia kiekvienas artistas dainuoja, groja keliais muzikos instrumentais (muzikinis pasirengimas – visos gausios „Keistuolių“ „šeimynos“ stiprusis bruožas).

Prisistatę žiūrovams, aktoriai užkrečia juos žaidimu nuo pirmos minutės: labiausiai patikusiose vietose galime ploti, tik nelabai garsiai! Vėliau kuo rimčiausiai aktoriai mūsų klausia: koks kitas „Senelės pasakos“ posmas? (Ajajai – salėje tyla…) Bet tas aktorių it vyresnių brolių bei sesių bendravimas su vaikais! Tas individualus dėmesys kiekvienam! Kai buvo vaidinama Eglės istorija, kelis vaikus aktoriai pakvietė pabūti jos vaikais – ir niekas nebijojo, nesiveržė atgal pas mamas! (Jei taip publiką gąsdinti mėgstantis Oskaras Koršunovas ar sarkastiškasis Jonas Vaitkus „pakviestų“ mus scenon, ar eitų kas?..) Teatriniai pasitikėjimo kerai, terapija teatru agresyvioje visuomenėje…

Pirmas „Atviro rato“ komandos savarankiškas darbas, padedant režisieriui A.Giniočiui, nuteikia viltingai. Nerimas būtų toks – kaip ilgai jiems pavyks kurti, remiantis idėjomis, išbandytomis studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje? Juk, tarkim, prieš kurį laiką gražiai debiutavęs aktorių sambūris „Teatriukas“, regis, idėjų naujiems darbams pristigo jau po kelerių metų… Beje, neįprastas vaidinimams savaitgalyje pasirinktas laikas – 17 ir 19 valanda – ir žiūrovų nestoka rodo, kad vaidinti vaikams (bent Vilniuje) perspektyvu ne vien dienos metu.

recenzijos
  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino ir kitą liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.