Teatriniai pasitikėjimo kerai

Ridas Viskauskas 2007-03-18 Literatūra ir menas, 2007 06 13

aA

Aktoriai Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis spektaklyje „Senelės pasaka“

Jaukūs Vilniaus mokytojų namai tapo ir 2006 metais gimusio teatro sambūrio „Atviras ratas“ namais. Čia, Mokytojų namų svetainėje, Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtiniai vaidina jau legendiniu spektakliu vadintiną išpažintinių istorijų spektaklį „Atviras ratas“ bei 2006-ųjų pabaigoje sukurtą vaidinimą mažiesiems „Senelės pasaka“ (pagal Salomėją Nėrį). Mažiesiems? Mačiau, kaip žiūrėti spektaklio sugužėjo būrys jaunuolių. Ir šiaip nuotaikingas interaktyvus muzikinis vaidinimas – atgaiva suaugėliams, pavargusiems nuo politikos marmalynės, verslo reikalų įtampos, buities rutinos ir darbo kontorose, kreivais stuburais palinkus prie akis gadinančių monitorių…

„Senelės pasaka“ grindžiama jaunų aktorių (Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis) scenine laisve, fantazija, žaidimu ir bendravimu su žiūrovais. Ant mažos pakylos – širma, kuri sudaryta iš įvairių spalvų „užuolaidėlių“ (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė). Ant kiekvienos jų didelėmis raidėmis užrašytas vis kitas S.Nėries kūrinio posmas. Kiekvienam posmui aktoriai sugalvoję etiudą, „šalutinę“ istoriją ar smagų teatrinį pokštą. Be to, spektaklyje poetės kūrinys ir dainuojamas keliskart (muzika Aido Giniočio). Čia kiekvienas artistas dainuoja, groja keliais muzikos instrumentais (muzikinis pasirengimas – visos gausios „Keistuolių“ „šeimynos“ stiprusis bruožas).

Prisistatę žiūrovams, aktoriai užkrečia juos žaidimu nuo pirmos minutės: labiausiai patikusiose vietose galime ploti, tik nelabai garsiai! Vėliau kuo rimčiausiai aktoriai mūsų klausia: koks kitas „Senelės pasakos“ posmas? (Ajajai – salėje tyla…) Bet tas aktorių it vyresnių brolių bei sesių bendravimas su vaikais! Tas individualus dėmesys kiekvienam! Kai buvo vaidinama Eglės istorija, kelis vaikus aktoriai pakvietė pabūti jos vaikais – ir niekas nebijojo, nesiveržė atgal pas mamas! (Jei taip publiką gąsdinti mėgstantis Oskaras Koršunovas ar sarkastiškasis Jonas Vaitkus „pakviestų“ mus scenon, ar eitų kas?..) Teatriniai pasitikėjimo kerai, terapija teatru agresyvioje visuomenėje…

Pirmas „Atviro rato“ komandos savarankiškas darbas, padedant režisieriui A.Giniočiui, nuteikia viltingai. Nerimas būtų toks – kaip ilgai jiems pavyks kurti, remiantis idėjomis, išbandytomis studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje? Juk, tarkim, prieš kurį laiką gražiai debiutavęs aktorių sambūris „Teatriukas“, regis, idėjų naujiems darbams pristigo jau po kelerių metų… Beje, neįprastas vaidinimams savaitgalyje pasirinktas laikas – 17 ir 19 valanda – ir žiūrovų nestoka rodo, kad vaidinti vaikams (bent Vilniuje) perspektyvu ne vien dienos metu.

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.