Teatriniai pasitikėjimo kerai

Ridas Viskauskas 2007-03-18 Literatūra ir menas, 2007 06 13

aA

Aktoriai Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis spektaklyje „Senelės pasaka“

Jaukūs Vilniaus mokytojų namai tapo ir 2006 metais gimusio teatro sambūrio „Atviras ratas“ namais. Čia, Mokytojų namų svetainėje, Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtiniai vaidina jau legendiniu spektakliu vadintiną išpažintinių istorijų spektaklį „Atviras ratas“ bei 2006-ųjų pabaigoje sukurtą vaidinimą mažiesiems „Senelės pasaka“ (pagal Salomėją Nėrį). Mažiesiems? Mačiau, kaip žiūrėti spektaklio sugužėjo būrys jaunuolių. Ir šiaip nuotaikingas interaktyvus muzikinis vaidinimas – atgaiva suaugėliams, pavargusiems nuo politikos marmalynės, verslo reikalų įtampos, buities rutinos ir darbo kontorose, kreivais stuburais palinkus prie akis gadinančių monitorių…

„Senelės pasaka“ grindžiama jaunų aktorių (Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis) scenine laisve, fantazija, žaidimu ir bendravimu su žiūrovais. Ant mažos pakylos – širma, kuri sudaryta iš įvairių spalvų „užuolaidėlių“ (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė). Ant kiekvienos jų didelėmis raidėmis užrašytas vis kitas S.Nėries kūrinio posmas. Kiekvienam posmui aktoriai sugalvoję etiudą, „šalutinę“ istoriją ar smagų teatrinį pokštą. Be to, spektaklyje poetės kūrinys ir dainuojamas keliskart (muzika Aido Giniočio). Čia kiekvienas artistas dainuoja, groja keliais muzikos instrumentais (muzikinis pasirengimas – visos gausios „Keistuolių“ „šeimynos“ stiprusis bruožas).

Prisistatę žiūrovams, aktoriai užkrečia juos žaidimu nuo pirmos minutės: labiausiai patikusiose vietose galime ploti, tik nelabai garsiai! Vėliau kuo rimčiausiai aktoriai mūsų klausia: koks kitas „Senelės pasakos“ posmas? (Ajajai – salėje tyla…) Bet tas aktorių it vyresnių brolių bei sesių bendravimas su vaikais! Tas individualus dėmesys kiekvienam! Kai buvo vaidinama Eglės istorija, kelis vaikus aktoriai pakvietė pabūti jos vaikais – ir niekas nebijojo, nesiveržė atgal pas mamas! (Jei taip publiką gąsdinti mėgstantis Oskaras Koršunovas ar sarkastiškasis Jonas Vaitkus „pakviestų“ mus scenon, ar eitų kas?..) Teatriniai pasitikėjimo kerai, terapija teatru agresyvioje visuomenėje…

Pirmas „Atviro rato“ komandos savarankiškas darbas, padedant režisieriui A.Giniočiui, nuteikia viltingai. Nerimas būtų toks – kaip ilgai jiems pavyks kurti, remiantis idėjomis, išbandytomis studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje? Juk, tarkim, prieš kurį laiką gražiai debiutavęs aktorių sambūris „Teatriukas“, regis, idėjų naujiems darbams pristigo jau po kelerių metų… Beje, neįprastas vaidinimams savaitgalyje pasirinktas laikas – 17 ir 19 valanda – ir žiūrovų nestoka rodo, kad vaidinti vaikams (bent Vilniuje) perspektyvu ne vien dienos metu.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.