 |
| Aktoriai Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis spektaklyje „Senelės pasaka“ |
Jaukūs Vilniaus mokytojų namai tapo ir 2006 metais gimusio teatro sambūrio „Atviras ratas“ namais. Čia, Mokytojų namų svetainėje, Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtiniai vaidina jau legendiniu spektakliu vadintiną išpažintinių istorijų spektaklį „Atviras ratas“ bei 2006-ųjų pabaigoje sukurtą vaidinimą mažiesiems „Senelės pasaka“ (pagal Salomėją Nėrį). Mažiesiems? Mačiau, kaip žiūrėti spektaklio sugužėjo būrys jaunuolių. Ir šiaip nuotaikingas interaktyvus muzikinis vaidinimas – atgaiva suaugėliams, pavargusiems nuo politikos marmalynės, verslo reikalų įtampos, buities rutinos ir darbo kontorose, kreivais stuburais palinkus prie akis gadinančių monitorių…
„Senelės pasaka“ grindžiama jaunų aktorių (Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis) scenine laisve, fantazija, žaidimu ir bendravimu su žiūrovais. Ant mažos pakylos – širma, kuri sudaryta iš įvairių spalvų „užuolaidėlių“ (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė). Ant kiekvienos jų didelėmis raidėmis užrašytas vis kitas S.Nėries kūrinio posmas. Kiekvienam posmui aktoriai sugalvoję etiudą, „šalutinę“ istoriją ar smagų teatrinį pokštą. Be to, spektaklyje poetės kūrinys ir dainuojamas keliskart (muzika Aido Giniočio). Čia kiekvienas artistas dainuoja, groja keliais muzikos instrumentais (muzikinis pasirengimas – visos gausios „Keistuolių“ „šeimynos“ stiprusis bruožas).
Prisistatę žiūrovams, aktoriai užkrečia juos žaidimu nuo pirmos minutės: labiausiai patikusiose vietose galime ploti, tik nelabai garsiai! Vėliau kuo rimčiausiai aktoriai mūsų klausia: koks kitas „Senelės pasakos“ posmas? (Ajajai – salėje tyla…) Bet tas aktorių it vyresnių brolių bei sesių bendravimas su vaikais! Tas individualus dėmesys kiekvienam! Kai buvo vaidinama Eglės istorija, kelis vaikus aktoriai pakvietė pabūti jos vaikais – ir niekas nebijojo, nesiveržė atgal pas mamas! (Jei taip publiką gąsdinti mėgstantis Oskaras Koršunovas ar sarkastiškasis Jonas Vaitkus „pakviestų“ mus scenon, ar eitų kas?..) Teatriniai pasitikėjimo kerai, terapija teatru agresyvioje visuomenėje…
Pirmas „Atviro rato“ komandos savarankiškas darbas, padedant režisieriui A.Giniočiui, nuteikia viltingai. Nerimas būtų toks – kaip ilgai jiems pavyks kurti, remiantis idėjomis, išbandytomis studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje? Juk, tarkim, prieš kurį laiką gražiai debiutavęs aktorių sambūris „Teatriukas“, regis, idėjų naujiems darbams pristigo jau po kelerių metų… Beje, neįprastas vaidinimams savaitgalyje pasirinktas laikas – 17 ir 19 valanda – ir žiūrovų nestoka rodo, kad vaidinti vaikams (bent Vilniuje) perspektyvu ne vien dienos metu.
