Teatriniai pasitikėjimo kerai

Ridas Viskauskas 2007-03-18 Literatūra ir menas, 2007 06 13

aA

Aktoriai Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis spektaklyje „Senelės pasaka“

Jaukūs Vilniaus mokytojų namai tapo ir 2006 metais gimusio teatro sambūrio „Atviras ratas“ namais. Čia, Mokytojų namų svetainėje, Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtiniai vaidina jau legendiniu spektakliu vadintiną išpažintinių istorijų spektaklį „Atviras ratas“ bei 2006-ųjų pabaigoje sukurtą vaidinimą mažiesiems „Senelės pasaka“ (pagal Salomėją Nėrį). Mažiesiems? Mačiau, kaip žiūrėti spektaklio sugužėjo būrys jaunuolių. Ir šiaip nuotaikingas interaktyvus muzikinis vaidinimas – atgaiva suaugėliams, pavargusiems nuo politikos marmalynės, verslo reikalų įtampos, buities rutinos ir darbo kontorose, kreivais stuburais palinkus prie akis gadinančių monitorių…

„Senelės pasaka“ grindžiama jaunų aktorių (Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis) scenine laisve, fantazija, žaidimu ir bendravimu su žiūrovais. Ant mažos pakylos – širma, kuri sudaryta iš įvairių spalvų „užuolaidėlių“ (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė). Ant kiekvienos jų didelėmis raidėmis užrašytas vis kitas S.Nėries kūrinio posmas. Kiekvienam posmui aktoriai sugalvoję etiudą, „šalutinę“ istoriją ar smagų teatrinį pokštą. Be to, spektaklyje poetės kūrinys ir dainuojamas keliskart (muzika Aido Giniočio). Čia kiekvienas artistas dainuoja, groja keliais muzikos instrumentais (muzikinis pasirengimas – visos gausios „Keistuolių“ „šeimynos“ stiprusis bruožas).

Prisistatę žiūrovams, aktoriai užkrečia juos žaidimu nuo pirmos minutės: labiausiai patikusiose vietose galime ploti, tik nelabai garsiai! Vėliau kuo rimčiausiai aktoriai mūsų klausia: koks kitas „Senelės pasakos“ posmas? (Ajajai – salėje tyla…) Bet tas aktorių it vyresnių brolių bei sesių bendravimas su vaikais! Tas individualus dėmesys kiekvienam! Kai buvo vaidinama Eglės istorija, kelis vaikus aktoriai pakvietė pabūti jos vaikais – ir niekas nebijojo, nesiveržė atgal pas mamas! (Jei taip publiką gąsdinti mėgstantis Oskaras Koršunovas ar sarkastiškasis Jonas Vaitkus „pakviestų“ mus scenon, ar eitų kas?..) Teatriniai pasitikėjimo kerai, terapija teatru agresyvioje visuomenėje…

Pirmas „Atviro rato“ komandos savarankiškas darbas, padedant režisieriui A.Giniočiui, nuteikia viltingai. Nerimas būtų toks – kaip ilgai jiems pavyks kurti, remiantis idėjomis, išbandytomis studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje? Juk, tarkim, prieš kurį laiką gražiai debiutavęs aktorių sambūris „Teatriukas“, regis, idėjų naujiems darbams pristigo jau po kelerių metų… Beje, neįprastas vaidinimams savaitgalyje pasirinktas laikas – 17 ir 19 valanda – ir žiūrovų nestoka rodo, kad vaidinti vaikams (bent Vilniuje) perspektyvu ne vien dienos metu.

recenzijos
  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.