Spektakliai, kurių veiksmas vyksta psichiatrinėse ligoninėse ar pasakojamos traumuotos psichikos žmonių gyvenimo istorijos, analizuojamos jų problemos, visuomenės požiūris į juos, neretai nuteikia kiek įtariai: ar nebus žiūrovai sentimentaliai graudinami, ar nebus scenoje prikišamai demonstruojama psichopatologija, ar tai bus daroma su saiku (nors kiekvienu atveju tai individualu), ir pagaliau, ką naujo sužinosime apie save, savo artimą - kitokį ir visuomenę, kurioje gyvename?
Nauja Lietuvos rusų dramos teatro premjera „Pamišėlė“ (pagal Izraelio dramaturgės Yael Ronen pjesę), kurią su keliais teatro aktoriais ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso studentais režisavo Laima Adomaitienė, sukėlė įvairių minčių. Režisierė ištikima savo temai, spektakliuose įvairiais aspektais ji nuosekliai tyrinėja moters (ypač jaunos merginos, paauglės) pasaulį, jos dvasios lūžius, patiriamą vyrų prievartą. Bet pjesė „Pamišėlė“ gana žodinga (monologai, monologai...), schemiška, tiesmuka, akcentuojanti seksualumo svarbą ir įtaką. Didelių „dvasios gyvenimo“ slėpinių iš jos neištrauksi - daugoka medicinos ir kriminalų. Kadaise mūsų teatruose populiari buvusi Peterio Shafferio pjesė „Equus“ (1973), kurioje gilintasi į nusikaltimą padariusio paauglio psichikos vingius, šiuo požiūriu - subtilesnė ir ne tokia vienareikšmė.
Spektaklyje pasakojamos keturių paauglių - ligoninės pacienčių - ligų istorijos (programėlėje nurodomas vyresnis jų amžius, bet režisierės valia scenoje matome būtent paaugles!), jų tarpusavio konfliktai, emocijų audros. Kiekviena liga - kaip įrodymas, kad šių merginų namuose esama skaudžių problemų, kaip publicistinis priekaištas visuomenei, gyvenančiai „užmerktomis akimis“.
Pagrindinė veikėja Aja (Gabija Siurbytė) nuolat save žaloja, siekdama atkreipti isteriškos mamos (Liuda Vanagėlis) dėmesį. (Galbūt paauglė įsimylėjusi savo skausmą, nes mamos kančios ji pastebėti nenori?..) Klinikoje ji susipažįsta su nesvetingomis palatos draugėmis valdingąja Tomi (Jevgenija Karpikova), pažeistos seksualumo brandos Viviana (Jelena Orlova) ir visokių „suokalbių-sekimų“ manija sergančia Jana (Jekaterina Makarova; beje, komiškų charakterinių duomenų aktorė šauniai ir tiksliai vaidina atsisveikinimo su ligoninės draugėmis sceną, kurioje prieš tėvus - jų kostiuminį orumą pabrėžia aktoriai Valentina Lukjanenko ir Michailas Makarovas - apsimetinėja paklusnia naivia darželinuke, taip išryškindama spektaklyje svarbią individo prisitaikymo prie aplinkos reikalavimų temą), nejučiomis sujaukia nusistovėjusias jų gyvensenos taisykles:. Pamažu „atidengiamos“ merginų biografijos, priežastys, dėl ko jos čia atsidūrė. Dramaturgė optimizmu netrykšta: Viviana nusižudo, neišsilaisvinusi nuo tėvo tvirkinimų priklausomybės; Tomi atsinaujina liga po nesėkmingo bandymo suartėti su mama; nuolat morkas graužianti Jana, matyt, išaugs dviveide asmenybe, žinančia, ko iš jos „nori“ visuomenė ir kaip jai patikti... Turbūt vienai Ajai palikta viltis, kad galbūt jos gyvenimas keisis į gera...
Merginų aplinkos pasaulis vaizduojamas vienareikšmiškai negatyvus: pats iki galo nepasveikęs, merginų asmeninius daiktus nugvelbiantis sanitaras Gajus (Aleksandras Špilevojus); gydytoja Sirkin (Žana Gončar) - taip pat įtartinos psichinės sveikatos dėl nerealizuoto seksualinio gyvenimo (sanitaro tiesmuko gundymo scena); neurastenikė Ajos mama Edita; savo dukrą Vivianą tvirkinantis Benis (Igoris Abramovičius; aukšto ir išraiškingo veido aktoriaus laukia turbūt charakterinio komiko karjera)... Žodžiu, blaškosi mergaitės, pikto pasaulio puolamos. Normalių veikėjų spektaklyje išvis nėra. Vien gundymai, priekabiavimai, tvirkinimai - ir daug vidinio skausmo... Ar galėtume kuo padėti?..
Ar II kurso studentėms vaidinti psichinės sveikatos sutrikimų turinčias veikėjas - ne per sudėtinga? Ar jaunutės aktorės neforsuoja emocijų? L. Adomaitienė visada akyla savo spektaklių veikėjų plastikai, tačiau ar ne per daug aktorės kūnu (laikysena, judesiu) rodo savo personažų keistumą, manieringumą, pažeistumą, gal net egzaltaciją?
Spektaklyje vaidino ir keli lietuvių tautybės studentai, kurių scenos kalba, suprantama, išduoda akcentą. Šalimais spektaklį žiūrėję jauni rusų tautybės žiūrovai per pertrauką piktinosi, girdi, nuo Rusų dramos teatro scenos sklinda lietuviškas akcentas!.. Aišku, dabar gal jau ne rusų, o anglų (ar kinų?) scenos kalbą praverstų išmokti („Atviro rato“ komanda gastrolėse vaidina angliškai!). Profesinio likimo paradoksai - kam studijuojančiajam kamuotis negimtąja kalba - negi jis dirbs šiame teatre? Žinoma, būna visaip, bet...
Turint galvoje pedagoginę spektaklio svarbą vaidinantiesiems, kiek neramu, kad daug dėmesio skirta spektaklio vaizdui, kad nemažai studentų daliai teko „kordebaleto“ vaidmuo, kuriant plastinius pamišėlių ženklus (choreografė - Leokadija Dabužinskaitė). Masines scenas pažiūrėti - gražu, bet tik sinchroniško judesio, vienas kito pajautimo, ritmiškumo mažoka antro kurso studentams, būsimiems scenos profesionalams. Norisi charakterių kūrimo mokyklos (čia su pagarba prisimenu a. a. Dalios Tamulevičiūtės kurtus studentų spektaklius, kuriuose būtent aktorius buvo svarbiausias spektaklių dėmuo). Ir vėlei videovaizdai (vaizdo ir garso montažas - Aleksandras Špilevojus, fotografijų ir videoinstaliacija - Ernestas Jankauskas, Borisas Taskovas, Mykolas Tuita), retas spektaklis dabar be jų apsieina (iš dalies suprantama - taupoma scenografija). Priartinas, išdidintas žmogaus veidas, akys - įspūdinga, bet pati priemonė jau taip „nutampyta“ mūsų teatre paskutinį dešimtmetį...
Dailininkė Laura Luišaitytė sukūrė minimalistinę ir mobilią scenografiją, kurios pagrindas - 4 metalinės lovos. Kai kurios jų dalys išsiardo; aktoriai, keisdami lovų padėtį erdvėje, sukuria įvairias kompozicijas. Bendras rezultatas - dinamiškos, išraiškingos mizanscenos. Emocinio virpulio atmosferą kuria kompozitoriaus Fausto Latėno muzika (bet koks „taupus“ kūrėjas! Iš vieno ankstesnio savo darbo dalį muzikos panaudojo...).
Tikiu spektaklio „Pamišėlė“ didele verte supažindinti su psichikos sutrikimais (programėlėje pažymima, kad spektaklio kūrėjus konsultavo rašytoja, psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė). Po spektaklių turbūt galimos diskusijos su publika (taip pat - ir su panašaus likimo jaunuoliais, jų gydytojais, mokytojais), kaip bendrauti ir padėti tokioms paauglėms. Toks opias temas keliantis teatras, gal ir veikiantis kiek slogiai, reikalingas žadinti vidinį jautrumą.
