Kalbant apie Vilniaus mažojo teatro (VMT) naujojo sezono pirmąją premjerą „Scilė nori būti žmogumi“, tenka pradėti iš toli, t. y. nuo pandemijos meto. Pačiame karantino įkarštyje, 2021 m. sausį, izoliacijos ir griežto kaukių režimo sąlygomis režisierė Gabrielė Tuminaitė, panaudodama teatro sceną kaip kino filmavimo paviljoną, surengė eksperimentą - sukurti film noir filmą pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“.
Šis filmas pirmąkart parodytas juodame ekrane VMT scenoje 2021 m. birželio vidury per sceninių paraiškų festivalį „DramaFest“. Tąsyk tapo akivaizdu: filmas yra aukšto lygio kinematografinis artefaktas (vaizdo menininkė Aneta Bublytė, operatorius Eitvydas Doškus, režisierė Gabrielė Tuminaitė), kuriam trūksta tik teatrinio „įrėminimo“, kad taptų visaverčiu sceniniu kūriniu.
Minėto akivaizdumo įgyvendinimas užtruko daugiau nei metus, ir štai jau visai kitokiomis istorinėmis - karo Ukrainoje - aplinkybėmis filmas „Kalno poza“ įgavo deramą teatrinį apvalkalą ir pakeitė pavadinimą į „Scilė nori būti žmogumi“.
Pagrindinės reginio autorės Tuminaitė ir Pukytė sumąstė ir įgyvendino netikėtą ir kardinalų sprendimą „įrėminti“ filmą draminiu tos pačios pjesės atkartojimu vykstant spektakliui.
Eksperimento rezultatas - unikalus dviejų ciklų sceninis „bolero“, kuriame ta pati medžiaga pateikiama per du žanrus, netgi per dvi meno rūšis, t. y. per kiną ir per teatrą. Privalu patikslinti, kad šiame spektaklyje kinas yra ne visai kinas, o teatras - ne visai teatras; tikslesnis šio žanro apibūdinimas turėtų skambėti taip: „kino-teatras plius teatro-kinas“.
Viską lemianti aplinkybė yra ta, kad pirmoji (kino, nespalvotoji, 2D) versija sukurta COVID-19 epidemijos ir karantino sąlygomis, t. y. visuotinio „kaukių teatro“, siautėjančios baimės, diskriminuojančių etikečių ir totalinio susvetimėjimo laikotarpiu. O antroji - spalvingoji, teatrinė, 3D - kūrybinio brainstorm'o būdu suręsta per itin trumpą repeticijų laiką ir jau šiomis - karo Ukrainoje - aplinkybėmis, kai aplinkinis pasaulis ir visuomenės komunikacija tapo tik dvispalvė: arba juoda, arba balta.
Toks spektaklis „netyčiukas“ yra tarsi meteoras, kaip skirtingas visatos sistemas perskriejęs du fatališkus mūsų dabarties periodus ir dėl to sukaupęs savyje tų skirtingų sistemų-periodų atspindžius. Dar tik prieš dvejus metus dėl pandemijos visi sakėme: „pasaulis jau nebebus toks, koks buvo“, o visai netrukus mus supantis pasaulis sugriuvo ir tapo tik juodas ir baltas, kaip visuomet esti per karą.
Ar spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ atsako žiūrovams į klausimą, kas mums visiems atsitiko? Be abejonės, neatsako. Tad tuomet „apie ką“ yra šis spektaklis? Kokia jo vertė?
Atsakymas į šiuos klausimus tampa akivaizdus ir paprastas, jeigu suvokiame kelis esminius dalykus. Visų pirma tai faktas, kad mūsų teatrų publika pasikeitė iš esmės. Dabartiniai teatrų žiūrovai, ištvėrę pandemiją ir gyvenantys karo aktualijomis, jau nebetiki senaisiais teatro meno „monais“. Publikai dabar teatre svarbu: a) pabūti kartu ir b) užsimiršti. Egzistuodama melo, manipuliacijų ir dezinformacijų vandenyne publika jau nebegodoja apie išgirtąjį teatrinį „tikrumą“. Užtat publikai atsivėrė vidinė rega - toji, kuri reaguoja į užslėptą kūrinio prasmę, kuri nepavaldi jokioms „meninėms“ manipuliacijoms.
Tąją publikos vidinę regą tikriausiai pažadina bendras savisaugos instinkto stresas; toji publikos „vidinė akis“ atsimerkia tik tuomet, kai reginys a) iš tikrųjų rodo ne tai, ką jis rodo (kas šiaip yra esminis modernaus meno kodas) ir b) naudoja kertines, dar priešistoriniais laikais užkoduotas apeiginio teatro formas - žmogaus aukojimo, mirusiųjų sielų prikėlimo ir palaikų išniekinimo.
Palaimingoji meninė „erezija“ - štai kas gali prikelti žlugusią publikos ir teatrų komunikaciją. Spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ gaivališka sandara unikali; ji nėra, kaip priimta, monolitinis komponentų - pjesės, vaidybos, režisūros, scenografijos, muzikos, šviesų, kostiumų, vaizdo efektų ir t. t. - lydinys. Šio spektaklio komponentai - režisūrinė vizija, kinematografinis vaizdas, Fausto Latėno ir Manto Mockaus muzika, naujoji (sic!) aktorių vaidyba, feministinis kūrinio patosas, publikos empatiškumas ir „vidinė rega“ - visi šie ingredientai čia egzistuoja tarsi nepriklausomai. Jie čia tarsi plūduriuoja sau laisvai, kaip atskiros to paties reiškinio lygiagrečios erdvės, dimensijos, susietos visa vienijančio egzistencinio instinkto debesies, t. y. publikos bendro siekio išgyventi, išlikti ir prasmingai pabūti kartu.
Kiekviena iš čia išvardintų spektaklio dimensijų yra nusipelniusi detalesnės eksplikacijos, bet teks apsiriboti tik keliomis. Visų pirma pateiksiu savo įžvalgas apie moderniąją aktorių vaidybą, kurią vadinu „pikseline“.
Prieš maždaug 15-17 metų mūsų medijų erdvėse įvyko „pikselinė revoliucija“. Analoginius vaizdus iš foto- ir kino juostų pakeitė elektroniniai paveiksliukai. Iš pradžių ši „pikselizacija“ įsikaraliavo žiniasklaidos kuriamoje sintetinėje tikrovėje. Vėliau per išmaniųjų prietaisų visuotinį naudojimą užvaldė visą mūsų kasdienybę. Dabar žvelgdami į paveikslėlį ekrane žmonės iš tiesų mato ne realų vaizdą, o vartoja mikroskopinių elektroninių etikečių - „pikselių“ - visumą. „Pikseliai“ įsivyravo mūsų sąmonėje, bendravime, socialiniame gyvenime ir buityje: žmonių tipų „pikseliai“, elgesio normų „pikseliai“, etikos, moralės „pikseliai“ ir t. t.
Televizijoje, kine ir teatre įsivyravo „pikselinė“ aktorių vaidyba. Ją diktuoja visų pirma televizijos serialai ir pramoginės laidos. Dabar aktoriui, kad atliktų savo, kaip vaidintojo, misiją, pakanka „suvaidinti“ vien tik savojo personažo „pikselį“, etiketę. Apie personažo plėtojimą ir draminę kaitą jau nebėra jokios kalbos (tiesa, dar pasitaiko šį dėsnį patvirtinančių išimčių).
Šiuolaikinis aktorius, vaidindamas teatro scenoje, didžiąją dalį pastangų eikvoja savojo per medijas išpopuliarinto įvaizdžio išplėstiniam pateikimui („jūs, žiūrovai, juk matote, kad aš matau, kad jūs mane pažįstate“... „va, šitą aktorių mačiau tame seriale...“). Nuo viso to parado likusi aktorinės energijos dalis išeikvojama jau tiesiogiai personažui - „etiketei“ („pikseliui“) - kurti ir pateikti.
Spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ aktorių vaidyba yra tokia stebėtinai azartiška bei efektinga dar ir todėl, kad pirmojoje „kino“ dalyje jie drauge su savo personažais pateikiami maksimaliai naudingai, t. y. holivudinio „sapnų fabriko“ žvaigždžių pavidalu. Beje, VMT aktoriai, dabartiniai ir buvę, visuomet pasižymi ypatingu savo personažų stilingumu. Tomas Kliukas, Rasa Jakučionytė, Jūratė Mikaliūnienė, Edmundas Mikulskis, Rimantas Bagdzevičius, Elžbieta Latėnaitė, Agnė Šataitė, Arvydas Dapšys ir kiti - visi ypač ryškiai stilizuotai pateikiami pirmojoje „kino“ dalyje. Antroje „teatrinėje“ dalyje priešistorinio apeiginio teatro anturažą sukūrė dailininkai Aistis Kavaliauskas, Deividas Katkus ir Sidas Martinavičius. Po pradinio „holivudinio“ pateikimo pirmoje dalyje aktorių grynai teatrinė vaidyba antrojoje tampa ypač laisva ir įtaigi, nes jau atpalaiduota nuo pareigos ir įpročio primygtinai reklamuoti savo įvaizdį.
Šataitė, VMT trupės lyderė ir repertuaro „ramstis“, čia vėl žavi aukšto lygio vaidybine technika, aktorinių technologijų išmanymu, polėkiu ir drąsa. Jos suvaidinta Influencerė - iš pradžių holivudinė, o paskui popsinė „pikselinė“ - transliuoja unikalius, tik šiai artistei būdingus intonacijų, stilių ir temų kontrastus, perteikia savojo personažo istoriją.
VMT trupės viešnia, scenos virtuozė Eglė Mikulionytė groteskišką Koučerės personažą pateikia dominuojančia maniera jau pirmojoje „kino“ dalyje. Antrojoje, pakeitusi įvaizdį ir forsuodama personažo esmę, sužadina galingą publikos empatiją. Šios artistės vaidyba visuomet stebino lyrišku ekscentriškumu ir gebėjimu visam bendram vyksmui suteikti galingos prasminės vertikalės (kas šiaip jau yra režisūros prerogatyva) impulsų. Iš holivudinio „salono vilkės“ personažo „kino“ dalyje persikūnydama į apeiginio teatro „auką“ teatrinėje dalyje, ji sukuria ypač galingą grynojo pulsuojančio teatriškumo srovę. Dėl jos ypatingo muzikalumo vyksmas tampa savotišku „koncertu arfai su orkestru“.
Apskritai šiuolaikinėje režisūroje vis dažniau pasitaiko ryški tendencija naudoti aktorius kaip muzikinius instrumentus, skleidžiančius savo temą, tembrą ir melodiją. Plėtojant tokių palyginimų logiką, Latėnaitės poetė Scilė, mano galva, galėtų būti lyginama, pavyzdžiui, su... trombonu džiazo virtuozės rankose. Latėnaitės Scilė, priešingai nei kiti personažai, praktiškai nepakinta „kino“ ir „teatro“ dalyse. Jos personažo istorija - moteriškas mito apie Orfėją, einantį pragaran, perdirbinys, tik čia ji ieško ne Euridikės, o pačios savęs, kaip poetės, kitokios tapatybės. Jos funkcija apsunkinta misijos transliuoti pagrindinį feministinį spektaklio patosą, tai ji atlieka jai pačiai, kaip artistei ir kaip muzikantei, būdinga maniera ir transliuoja tai labai artikuliuotai. O apie feminizmą spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ skaitykite šio rašinio pabaigoje.
Dapšys vaidina poetą ir bohemos liūtą Odisėją. Anot muzikologo Viktoro Gerulaičio, bohema yra paprasčiausiai vienas po kito nuolat atkemšami alkoholio buteliai, ir Dapšys būtent tokios aplinkos „liūtą“ vaidina su didžiu dalyko bei personažo išmanymu ir savo firmine netrivialia ironija. Žiūrovams jau nuo seno atpažįstamos nepakartojamos šio artisto balso tembrinės koloratūros, todėl išdrįsiu šį artistą palyginti... su senovine fisharmonija, valdoma kojinėmis dumplėmis, kuri vienodai puikiai geba groti ir smuklės polkas, ir Bacho kantatas.
Dar vienam spektaklio trupės svečiui Vaidotui Martinaičiui čia teko ypatinga užduotis: perimti iš Bagdzevičiaus „holivudinio kino“ dalyje pateiktą pasakotojo Homero vaidmenį. Mūsų scenos klasikas, miklusis sceninio piešinio akrobatas Martinaitis puikiai pasinaudojo Bagdzevičiaus „tramplinu“ ir savo vaidyba pademonstravo tik jam būdingą artistiškumą, aukštą kultūrą ir, nepabijosiu to ištarti, puikų sceninį išprusimą, efektingai sujungdamas apeiginio teatro elementus su Pukytės moderniais archetipiniais tekstais. Bent jau priešistorines „palaikų išniekinimo“ apeigas (iš jų atsirado komedijos žanras) jis išmano tikrai puikiai.
Šio teksto pabaigai palikdamas itin svarbią temą - režisierės Tuminaitės ir dramaturgės Pukytės kūrybinį tandemą - puikiai suvokiu, kad jai derėtų skirti tiek pat dėmesio, kiek yra visame šiame straipsnyje, o gal ir daugiau. Galbūt tai pavyks padaryti ateityje, nes ši kūrybinė labai aktyvių asmenybių sąjunga tikrai nusipelnė ypatingo dėmesio. Dabar tepasakysiu, kas, mano manymu, yra svarbiausia. Nepaisant to, kad jųdviejų sąjunga išoriškai neatrodo itin harmoninga, netgi pernelyg konkurencinga, manau, jog būtent ta tarpusavio harmonijos stoka yra jų bendradarbiavimo sėkmės laidas. Juk jau nebegrįš tie laikai, kada dramaturgija buvo spektaklio pamatai, ant kurių režisierius drauge su aktoriais statė visą spektaklio „rūmą“. Statė savo nuožiūra, kartais pernelyg laisvai, o dažnai tiesiog familiariai operuodami autorinio teksto elementais ir fragmentais. O juk dabar, kartojuosi, dramaturgija yra tik dar viena sceninio kūrinio dimensija, laisva, lygiavertė ir susijusi su kitomis laisvai levituojančiomis spektaklio „plokštumomis“. Šįsyk Tuminaitės režisūros savastis (jos bendradarbiauja jau seniai) vėl surado deramą partnerystę Pukytės tekstuose. Dramaturgės tekstai - tai archetipinių fragmentų, nuogirdų, citatų ir medijų klišių dėlionė, kurių visuma sukuria savarankišką, laisvai sklandančią tekstinę dimensiją. Tuminaitės režisūros dimensijoje, taip pat savarankiškoje ir laisvai sklandančioje, dominuoja galinga režisūrinė intuicija, kuri talentingiems režisieriams būna anaiptol ne efemeriškas dalykas, o konkretus ir galingas įnagis.
Abi jos, režisierė ir dramaturgė, drauge su visa komanda sukūrė ne vien tik unikalų sceninį reginį. Jų sukurta istorija turi aliuzijų ir į klasikinį kiną, ir į apeiginį, ir į antikinį teatrą. Sukurdamos nespalvoto „kino“ ir spalvoto „teatro“ priešpriešą jos nedeklaruoja kategoriškai spalvoto pasaulio triumfo; tai turi nuspręsti publikos „vidinė rega“. Kaip ir pridera visaverčiam meno kūriniui, jis kartu yra ir kūrybinio efemeriškumo, laisvės, kūrybinės „erezijos“ manifestas.
Bet ne vien tik tai. Spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ yra ir akivaizdus naujojo feminizmo manifestas. Sakau tai atsakingai, nes nuo seno turiu nemažai žurnalistinės patirties rašyti apie įvairių „bangų“ feminizmą. Šio spektaklio kūrybinė komanda kaip reta subūrė svarią grupę mūsų feminizmo autoritetų (neminėsime jų pavardžių). Jų bendras kūrinys, be visa kita, deklaruoja ir naujojo feminizmo - kaip laisvos, unikalios ir kartu susijusios su visu mūsų civilizacijos kosmosu, bet savarankiškos dimensijos, grynai moteriško „matmens“, savotiško mūsų civilizacijos moteriškojo „sparno“ - idėją ir modelį. Manyčiau, kad naujojo „levituojančio feminizmo“ idėja, talentingai ir kūrybingai įgyvendinta, kaip tai pavyko padaryti spektakliu „Scilė nori būti žmogumi“, tikrai nusipelnė būti nauju dominuojančiu Vilniaus mažojo teatro kūrybinio išskirtinumo ir idėjų pranašumo vedliu.
