Gerai lankomo spektaklio formulė paprasta: surinkti daug žymių kūrėjų, kurių pavardės sukurs „privaloma pamatyti“ įspūdį. Pamenu, kaip įtikinamai kadaise atrodė trys didžiosiomis raidėmis užrašytos pavardės prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro kabėjusiame „Dieviškosios komedijos“ plakate: Dantė, Nekrošius, Kazlas. Geresnės reklamos nesugalvosi. Žiūrovai eis neatsižvelgdami į spektaklio temos aktualumą, teatrai užsidirbs pinigų, aktoriai bus laimingi nuolat vaidindami pilnoms salėms.
Nelyginu Rimanto Kmitos su Dante Alighieri, Oskaro Koršunovo su Eimuntu Nekrošiumi ar Vytauto Kaniušonio su Rolandu Kazlu. Visgi ir šios pavardės Lietuvos masinei publikai žinomos pakankamai gerai, kad jų tandemas rinktų pilnas sales. Todėl į Šiaulių dramos teatre pastatytą spektaklį „Remyga“ žiūrovai plūsta ir Šiauliuose, ir Anykščiuose, ir Vilniuje. Plūs ir kituose miestuose, nes Kmitos autorystė garantuoja atpažįstamumą (vadinasi, daug šansų patirti katarsį), o Koršunovas per daug kūrybos metų užsitarnavo mėgstamo kūrėjo vardą. Nereikia pamiršti socialinių tinklų vaidmens - režisierius sugeba puikiai save reklamuoti, jam savanoriškai padeda daug sekėjų turintys nuomonės formuotojai, kurie kviesdami lankytis žinomo kūrėjo spektakliuose turbūt mano darantys didelę paslaugą kultūrai.
Suplūdę po spektaklio žiūrovai euforiškai šūkaus ir plos atsistoję. Nes finalas gerai „užvežė“, nes žinomos pavardės reikalauja ovacijų, nes nuoširdžiai norisi tikėti, kad pasirinkta pramoga pasiteisino ir spektaklis buvo vertas jam paskirto laiko ir lėšų. Kartais todėl, kad iš tiesų pamatei gerą spektaklį.
Tik kad vasario 9-ąją dieną Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) parodytas „Remyga“ toks nebuvo. Aktorių vaidyba (su retomis išimtimis, tarp kurių - minėtas Kaniušonis) buvo tokia silpna, kokią seniai teko matyti, o režisūra nepadėjo suvaldyti nei nepakeliamai ilgų savitikslių scenų, nei kiek padriko siužeto. Gali būti, kad tai tebuvo spektakliui nesėkmingas vakaras. Visgi nesėkmės yra sėkmėms lygiavertė kūrinio gyvavimo dalis, todėl taip pat nusipelno viešos refleksijos.
Kmitos užrašyta istorija - tai pasakojimas apie iš Afganistano karo sugrįžusį vaikų namuose užaugusį jaunuolį Remigijų (Remygą) ir jo asmenybės virsmus Lietuvai virstant nepriklausoma valstybe. Gali pasirodyti, kad istorija pasakojama supinant du skirtingus pasaulius. Tačiau pasaulis čia vienas, o į dvi dalis skyla jo patyrimas: viena kryptis veda visuomenės matomu, kita - žmogaus asmeniškai išgyvenamu keliu. Todėl spektaklio žiūrovai regi dvi realybes: vieną lengvai atpažįstamą, todėl priimtiną, kitą sunkiai suprantamą, kiek fantasmagorišką. Vis dėlto abi remiasi į Šiaulius. Visuomenės išgyvenimai perteikti remiantis dokumentine medžiaga apie devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūros įvykius. Potrauminio streso sindromo iššaukti Remygos sapnai ir vaizdiniai išnyra Šiaulių miesto erdvių ir simbolikos pavidalais ar užuominomis. Šiauliečiams toks spektaklis, be abejo, teikia pakankamai medžiagos susitapatinti ir susireikšminti (kadaise Aidas Giniotis panašiai sužaidė su vilniečiais spektakliu „Taisyklė nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama!“).
Scena besirenkančius žiūrovus pasitinka gero vakarėlio pažadu. Jos centre - didžiulis pasviręs kryžius, ant kurio esantys įtvirtinimai ir aplink sustatytos pakylos liudija, jog čia bus laipiojama. Dešinėje nugara pastatyta daužta Audi 100, o kairės gilumoje, apvalaus ekrano fone groja muzikos grupė. Vėliau paaiškės, kaip daug ir dažnai ji gelbėjo tą vakarą niekaip neįsikvėpusį spektaklį.
„Remyga“ ir prasideda vakarėliu - pagrindinio veikėjo (Anicetas Gendvilas) ir Sonatos (Monika Geštautaitė), kontrabandininko dukters, vestuvėmis. Tik, kaip kažkada „Zitos ir Gitos“ laidoje muilo operą komentavo Monika Bičiūnaitė, jei kažkas prasideda vestuvėmis, iškart aišku, kad geruoju šita laimė nesibaigs. Tą patvirtina (pernelyg) ilga pirmoji scena, kurioje Sonata akivaizdžiai nepatenkinta savo naujuoju sužadėtiniu, o Remygą nepaaiškinama jėga trukteli link šventę fotografuojančios Laimos (Gintarė Ramoškaitė). Pastaroji ilgainiui tampa istorijos varomąja jėga, Šiaulių pasakos princese, patikinčia nesusipratusiam jaunuoliui užduotį, kurią tik toks kaip jis gali įvykdyti.
Žiniasklaidoje spektaklis pristatytas kaip „istorija apie tai, kas buvome ir kuo tapome“, tačiau daugybę kontekstų integruojančiame kūrinyje nematyti beveik jokio poslinkio. Išskyrus vieną - pusketvirtos valandos trukmės spektakliui persiritus į antrą pusę, vis didesnę reikšmę įgyja simbolių pripildyti Remygos sapnai ir vaizdiniai, įprasminantys vyro būtį pasaulyje, kuriame toks, koks yra, jis nieko negali pakeisti (priešingai nei tikėjo princesė). Klausimas „kas mes buvome ir kuo tapome?“ šiuo atveju nekelia intrigos, nes spektaklyje pateikiamas atsakymas seniai žinomas: bendrąja prasme mes nesikeičiame, kinta tik pasaulio, kuriame veikia tokie patys žmonės, pavidalai.
„Remygoje“ įdarbinta dauguma Šiaulių dramos teatro aktorių ir didžiumos kuriami personažai yra vienodai svarbūs. Nepriklausomai nuo to, kiek teksto jie turi, kiekvienas šiaulietis pakankamai charakteringas, kad jo esmę išlukštenęs aktorius paliktų ženklų įspūdį. Tik nepanašu, kad aktoriams tai būtų sėkmingai ištransliuota, nes dauguma jų vasario 9 dieną stengėsi personažus kurti ne tiksliai, o ryškiai.
Koršunovas spektakliuose visuomet palieka pakankamai erdvės aktoriams žibėti. Tokios scenos neapkrautos įspūdį stiprinančiais sprendimais ir elementais, leidžiant aktoriams prieš žiūrovų akis auginti personažus ir varijuoti emocijomis, visą publikos dėmesį kreipiant į save. Tačiau net ir patyrusiems profesionalams ne visada lengva patikėti, kad subtilus (ne tuščias!) procesas gali sužadinti didesnį žiūrinčiųjų susidomėjimą nei sąmoningos pastangos parodyti, kiek daug tu gali.
Vaidindami spektaklyje LRDT, aktoriai neįtikėtinai dažnai „nudavinėjo“, suplokštino personažus, o energiją bandė tiesiog išrėkti, nes kitu keliu ji niekaip nelindo į paviršių. Netikėtai didelė spektaklio dalis vaidinta mažajame dėmesio rate - t. y., užsispaudus, koncentruojantis tik į save ir į artimiausią partnerį. Tai darė spektaklį nuobodų - energija, o su ja ir informacija nepasiekdavo žiūrovo. Netikėta, bet dažnai nesigirdėjo ir teksto (salės akustikos neapkaltinsi, nes LRDT aktorių balsai joje visuomet skamba puikiai). Panašu, kad šį kartą dauguma aktorių nepasitikėjo profesiniais įgūdžiais ir savo scenas bandė parodyti pačiomis svarbiausiomis, o ne iš tiesų jas tokiomis padaryti.
„Remyga“ nustebino ir tam tikra režisūrine netvarka, kurios paprastai nesitikime iš tokio lygio ir patirties kūrėjo kaip Koršunovas. Tiesa, Šiaulių dramos teatras žiniasklaidoje ir netgi vienoje spektaklio scenų pabrėžė, kad režisieriui asistavo Jokūbas Brazys. Nežinodama, kaip viskas buvo iš tikrųjų, bandau spėti, kad didesnę spektaklio dalį surežisavo ir su aktoriais daugiausiai dirbo būtent Brazys, o ne režisieriumi nurodytas Koršunovas. Tai galėtų paaiškinti dvi klaidas, susijusias su visumos kūrimu.
Viena jų - silpnas scenos laiko pojūtis. Švenčių ir kitokių susibūrimų scenos čia nepakeliamai ilgos, nes savitikslės: aktoriams linksminantis, spektaklis sustoja, įtampa neauga. Antroji klaida susijusi su pasaulių samplaika. „Remygos“ siužetas įdomus realybėje ir žmogaus psichikoje vykstančių fantasmagorijų sankirta, tik scenoje šie pasauliai egzistuoja sau, kol kas neatrandant juos jungiančios ašies (Remygos asmenybė ja netampa automatiškai). Vietoj to, kad jos būtų ieškoma, į spektaklį įtraukiamas dar vienas - auditorijos pasaulis. Neišsiaiškinus „santykių“ tarp dviejų pasaulių ir į juos be aiškesnės meninės priežasties įtraukus dar vieną, scenoje įsiviešpatauja netvarka.
Vis dėlto, žiūrovų reakcijos liudija, kad režisieriaus ir jo asistento sprendimas reguliariai pakoketuoti su publika veikia. Geriausiai tai atsiskleidžia netikėtai daugiaprasmišku tapusiame nedaug scenoje pasirodžiusio, Majoro vaidmenį atlikusio Juozo Žibūdos monologe. Nuo personažo atsitraukęs ir savo vardu prabilęs aktorius pasakoja apie savo paties situaciją „Remygoje“ ir požiūrį į Šiaulių bei Lietuvos teatrą, apie mažus vaidmenis, apie sunkų ir kartais juokingą aktorių darbą, apie narcisistinį aktorių aplodismentų troškimą bei siekį, kad publika patenkintų dėmesio poreikį. Ir ji patenkina. Nors ši scena, kaip ir visos „Remygos“ šventės, stigdama turinio neadekvačiai išsitęsia, žiūrovai juokiasi ir ploja, ignoruodami likusio kolektyvo „išsijungimą“ iš spektaklio, ir džiūgaudami, kad tie, kurie yra aukščiau (LRDT scena pakelta virš parterio vietų), pripažįsta juos lygiaverčiais šio vakaro suokalbininkais. Turbūt šis džiaugsmas pasibaigus spektakliui ir pastato plojančius žiūrovus ant kojų.
Tad negali pykti - jei mums patiems teatre pakanka, kad nuo scenos mus truputį pakalbintų, tuomet esame verti teatro, kuris sukasi aplink kūrėjų dėmesio sau poreikį. Su teatru, matyt, yra kaip su valdžia: turim tokį, kokio nusipelnėm.
