Bene keturis kartus atidėtas, atlikėjų sudėtį ir ne vieną pavadinimą pakeitęs, naujomis koncepcijomis apsunkęs choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ pagaliau buvo parodytas Menų spaustuvėje.
… Įvertini tą didžiulę distanciją, kurią sugebėjo nužengti mūsų folklorinis teatras nuo Dalios ir Povilo Mataičių Klojimo teatro Rumšiškėse iki Paulėkaitės, Gavenonio ir Bublytės sceninių realijų.
Dabar turėsime du „Don Kichoto“ variantus – nacionalinės baleto trupės ir A|CH teatro. Įvairovė nesutrukdys. Tik kad tos įvairovės beveik nematyti. Kitais rūbeliais aprengus Liūdnojo vaizdo riterį, jis virto karštakošiu asilėliu.
„Ruzvelto aikštė“ remiasi „grįžimo į praeitį“ struktūra, spektaklio veiksmas juda ne pirmyn, bet atgal prie išeities taško. Mums pasakojama jau įvykusi istorija.
Vaitkaus pasirinkimas būtent vasario 16 d. proga suvaidinti „Patriotus“ – ne vien meninis, bet ir pilietinis, jei ne politinis, gestas. Spektaklio metu plevėsuojanti trispalvė, juolab Vaičiūno veikėjų skambios frazės kaip niekas tiksliai įvardijo, kur esame ir kas esame.
Kuprevičiaus opera „DaliGala“ sumanyta kaip merdinčio menininko vizijos: Dali mirties patale išgyvena, pasak libreto autoriaus Kunčiaus, „nereikšmingiausius“ savo biografijos epizodus.
„Ramybė – tai mirtis, o aš noriu gyventi“, – sako Gešė įpusėjus egzekucijoms. Ramybės, su kokia Gešė kiekvieną vyrą ir moterį palydi „žaisti badmintono“, galima tik pavydėti.
Tragedija pamažu virsta farsu, netgi „siūru“, kai kasdieniai žudymo vaizdeliai juokingai banaliai sujungiami su lietuviškos poetinės „anapusybės“ vaizdais.
Spektaklis nesiekia sukelti priespaudos išgyvenimo ir pažadinti užuojautos. Ir skriaudžiamosios, ir engėjų bruožai šiek tiek išdidinami, tai suteikia spektakliui lengvumą ir distanciją.
