Simboliška, kad Klaipėdos dramos teatro (KDT) gastrolės su spektakliu „Requiem“ Vilniaus jaunimo teatre vyko tuo metu, kai visas pasaulis, laukdamas įtakingiausios valstybės prezidento inauguracijos, tikėjosi nubrėžti naujas ateities gaires – pasaulio, kuris jau keletą metų sutrikęs stebi nesibaigiančių karų, ekologinių kataklizmų, geopolitinių pokyčių inversijas. Regis, tokiais nerimą keliančiais įvykiais ir kontekstais paženklintą dabartį mato režisierius Dmitrijus Krymovas, Klaipėdoje pristatęs jau antrą savo kūrinį („Fragmentas“ pasirodė 2023 m.). Jo teigimu, šiandien „mums visiems reikia Requiem, nes situacija, kurioje esame, – visi tarsi mirėme. Ir tie, kas už karą, ir tie, kas prieš karą [...]. Dabar reikia suprasti, ką daryti toliau.“ Šioms aplinkybėms veikiant ir gimė spektaklis, žadantis jei ne atsakymą, tai bent paguodą ir nuraminimą. Bet ką reiškia nuraminimas pasaulio tragedijos, kurią visi patiriame, akivaizdoje? Bandymą į dienos šviesą kelti kontroversijas ir taip užkirsti kelią grėsmingai pabaigai ar užglaistyti negandas, suteikti viltį ir tragedijoje pamatyti grožį?
Krymovas, regis, renkasi pastarąjį variantą. Jau pirmajame pagal Haruki Murakami romaną „Kafka pakrantėje“ sukonstruotame epizode, pavadintame „Incidentas Ryžių dubenėlio kalvoje“, iš mokytojos japonės (Samanta Pinaitytė) lūpų sužinome apie aukštai virš kalnų praskriejusį lėktuvą-paukštį, nušvietusį visą dangų ir pasėjusį katastrofos nuojautą. Šis „paukštis“ gali nešti grėsmę, paleisti bombų lietų, sugriauti miestą, tačiau japonę mokytoją jis priverčia nustebti, kad nuo „šviesos gali būti tiek grožio“. Tokiais paradoksais, balansuojančiais ties grožio ir siaubo riba, režisierius ramsto visą prasminį spektaklio karkasą, deja, neišvengiamai kartojantį tai, kas jau seniai pasakyta, atskleista ir žinoma kaip pati banaliausia tiesa.
Visas spektaklio temas režisierius sujungia vaikų ir gyvybės prasidėjimo motyvais. Vaikai, jų gimimas ir mirtis Krymovui yra tas prasmės sandas, kuriuo matuojamas pasaulio tyrumas ir žiaurumas bei tikrinamas kiekvienos kartos iš naujo užduodamas amžinas klausimas – ar pasaulis toks, koks yra dabar, vertas naujos gyvybės ir pratęsimo apskritai? Vis dėlto šis vaikų leitmotyvas, pasikartojantis kiekviename epizode kartu su iš scenos į sceną keliaujančiais pliušiniais žaislais, dar veiksmui neįpusėjus tampa pernelyg nuspėjamas, tiesmukas, o spektakliui pasibaigus nepasako nieko daugiau nei pirminis iškeltas klausimas.
Visi veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris. Japonė mokytoja, su klasės auklėtiniais patyrusi mįslingą įvykį kalnuose, kaip vėliau paaiškės, visą gyvenimą troško turėti savų vaikų; Ofelija (Digna Kulionytė) savo mergaitiškas svajones sieja su kūdikio, gimusio iš tobulos meilės, atėjimu; rusų kareivis (Artūras Lepiochinas), demonstruojantis kare nužmogintą galią ir neprisimenantis, kiek jo vaikui metų, net ir tas prisižada savo Mašai parvežti „suvenyrų“ iš fronto ir grįžus kartu „prigimdyti“ daugiau vaikų. Grubiai užaštrintas kareivio epizodas čia puikiai parodo, kad tie, kurie turi ateiti kaip gėris, neretai daugina blogį. Galiausiai po ilgų metų tardytojui (Darius Meškauskas) sugrįžus prie pirmosios scenos prisiminimų paaiškėja, kad visų pasaulyje egzistuojančių blogybių ir nesusipratimų kaltininkas yra po padorumo kaukėmis slepiamas, nutylimas geismas. Anksčiau ar vėliau jis prasiveržia nevaldomais instinktais ir sugriauna žmonių likimus.
Pasakodamas šias fragmentiškas istorijas be siužeto, lyg prozektoriumo meistras „gabalais“ preparuodamas klasikų opusus, Krymovas nesistengia užimti ar pateikti kokios nors savo pozicijos išsakomų tiesų atžvilgiu, o tik punktyriškai nužymi vaizduojamų situacijų kontūrus ir išlieka neutralus savo kuriamų pranešimų atžvilgiu. Gal todėl spektaklis pasirodo šaltas, iliustratyvus, stokojantis teatrinio transcendentinio magnetizmo, emociškai nepaliečiantis nei vizualinėmis, nei aktorinėmis interpretacijomis. Net, regis, pačioje jautriausioje, vizualiai išraiškingiausioje Ofelijos ir Hamleto (Jonas Baranauskas) susitikimo (akvariumo) scenoje nesivysto joks ryškesnis išgyvenimas, išskyrus tuos pačius išsakytus reprodukcinius lūkesčius. Ofelija, atstovaujanti patriarchalinėms vertybėms, tikisi susilaukti vaikų, svaičioja apie būsimą kūdikį, tačiau Hamletas pasaulį regi kaip melu apnuodytą supuvusią Danijos karalystę, kurioje vaikai jau gimsta nusidėjėliais, todėl juos pradėti jam atrodo tikra beprotybė. Neatsitiktinai Ofelijos mirtis čia primena ekspozicinį, objektyvizuojančiam žvilgsniui išstatytą, laidais prijungto transplantanto donoro gyvybės atjungimą. Jos gilyn grimztantis, skęstantis kūnas pamažu patiria disartikuliaciją ir išlaisvina ją nuo pavergiančių įsitikinimų, palikdamas tik tylų rožinės suknelės klosčių plazdėjimą rimstančiam vandeny. Šį epizodą įrėminantys reklaminiai intarpai, pristatantys naujas vamzdynų valymo technologijas, vandenį paverčiančias tyru it krištolas, nuskamba kaip ironiškos skaitmeninių platformų klastotės, dar labiau išryškinančios ofeliškosios sąmonės tyrumo negalimumą šiandienos kibernetinių tinklų pasaulyje.
„Tik penki žingsniai, ir jūsų svajonė taps realybe“, – sako reklaminis balsas, nukeldamas žiūrovus į Hamleto tardymo sceną, akcentuojančią atminties praradimą. Anot Murakamio, atsiminimai sušildo iš vidaus, bet kartu ir sudrasko. Hamletą jie, regis, pasiveja net užkulisiuose ir joks suglebusios Ofelijos kūną imituojantis muliažas nepajėgia jų atgaivinti. Kaip šildantį prisiminimą režisierius žiūrovams pateikia prieš jų akis montuojamą sapno epizodą, su humoru atskleidžiantį teatro sąlygiškumą. Čia pasirodanti Murakamio romano veikėjo penkiolikamečio berniuko Kafkos Tamuros lėlė, su kuria tapatinasi pats Krymovas, leidžia jam įveikti savo paties baimes ir pyktį.
Spektaklyje nuskamba ir vienas garsiausių Frédérico Chopino kūrinių Sonata Nr. 2, kurios trečioji dalis „Laidotuvių maršas“ dažniausiai pasitelkiama skaidriam sielvartui vaizduoti. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad subtilaus ilgesio, šviesaus liūdesio ir vilties kupinas Chopino opusas užliūliuoja spektaklį. Jo klasikinė harmonija gerokai prasilenkia su gana grubia, paviršine „Requiem“ prasmių bei vaizdinių tekstūra ir neleidžia sukurti reikiamos įtampos. Kadangi spektaklio fragmentų percepcija reikalauja labiau intelektinio suvokimo nei jausminio išgyvenimo, subtilus si minoro skambesys turėtų paruošti terpę gilesniam finalinio atgijusių žaislų šokio su negyvais vaikų kūnais dramatizmo pajautimui. Bet ir čia žalios giraitės epizodas, skambant Wolfgango Amadeus Mozarto Fantazijai Nr. 3 d-moll, nepasiekia norimo efekto ir tik draugiškas atgijusios mergaitės pamojavimo gestas priverčia pasijusti, tarsi būtume kartu mirę.
