 |
| Baltų marškinių ketveriukė |
„Cezario grupės“ Lietuvos dienos neįsprausi į jokias laiko ir erdvės ribas, grupės spektaklio „Lietuvos diena
“ neįvardysi jokiais šiandieniam mūsų teatrui tinkamais terminais. Tai, ką daro šviesiaplaukė, žydrų akių ir nepaprastai skaidriai baltų marškinių ketveriukė, spektaklio afišoje žvelgianti į žydrą dangų, nepavadinsi spektakliu. Kalbėjimosi su žiūrovais seansu – galbūt; žongliravimo valanda šiandienos mūsų politikų ir žiniasklaidos minčių topais – galbūt. Tik ne spektakliu. Ne tuo įprastu teatro pastate reginiu, kuris iškart verstų svarstyti, ar teisingai elgiamasi su tekstu, ar bent lašas tiesos yra kuriamų veikėjų paveiksluose, ar visa tai apskritai įsitenka į spektaklio laiko, vaizdo, suvokimo ir vertinimo „rėmus“.
Spektaklio nėra. Net tada, kai scenoje esanti ketveriukė „dalijasi“ vaidmenis, vadindami juos personažais, kai „pamiršta“, kad juos stebi žiūrovai, kai kalbasi ne tarpusavyje, o jiems – žvelgdama kažkur į tolį ir... staiga tiesiai į akis, – tai ne spektaklis. Yra scena, iš pradžių tamsa, tyla, pauzė, o netrukus ir jie, veikėjai, neatpažįstami, neutralūs, neprimenantys jokių socialinių „kaukių“, nors ir kalbantys kaip tos kaukės. Veikėjai, nes „veikia“ ir sako tai, ką girdime kiekvieną dieną, perskaitome kaip laikraščių eilutes ar tai, kas tarp eilučių, dar kartą išgirstame žiūrėdami į televizorių ekranus ir iš tikrųjų nebenorime klausyti. Esame kurti ir akli užsitęsusio Lietuvos įvaizdžio formavimui, tautinio identiteto ir tapatybės „apibrėžimui“ kaip žodžiams, kuriais Lietuvos diena prasideda ir baigiasi. Čia, žaidžiant tais žodžiais, kovojant dėl nepasidalijamų postų ir svajojant apie neišsenkančius ES fondus, vyksta tikrasis spektaklis. Spektaklio visuomenės spektaklis, kuriam tuščioje erdvėje tyliai sudainuotą „Senieji Vilniaus stogai“ priešpriešina „cezario grupės“ „Lietuvos diena“. Spektaklio visuomenei grupė rodo ne spektaklį, bet antispektaklį, ir priverčia juoktis, nutilti ir prisiminti, dar kartą juoktis ir pagaliau sutikti – verkim! Tik ašaros mus išgelbės, tik verksmas paguos, tik raudojimas, skundų upeliais išsiliejęs, atsimokės europietiškais pinigais ir europietiška tapatybe.
 |
| Julius Žalakevičius „visa galva“ neria į lietuvio „demonstravimą“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Tai, kad „cezario grupės“ „Lietuvos diena“ atsiduria tarp teatro ir ne teatro – ir jos privalumas, ir trūkumas. Trūkumas, nes lipdami (išeidami) į sceną keturi aktoriai – Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas ir Julius Žalakevičius – taip ir lieka pusiaukelėje tarp vaidinimo ir nevaidinimo, o tai, kas vaidinama, sumišę su jų pačių anksčiau išbandyta technika bei priemonėmis. Netikslu sakyti, kad „Lietuvos diena“ artima vien grupę subūrusiai ir išpopuliarinusiai „Arabiškai nakčiai“ – su šiuo spektakliu grupė atrado savo stilių, į nieką nepanašų ir varijuojantį gerokai lankstesnes, atviresnes skirtingiems tekstams ar žanrams vaidybos galimybes. Tačiau būtent jos, „apvaliusios“ aktorius nuo tipų ar charakterių kūrimo, nuo personažų transformacijų, ėmėsi formuoti ir scenines aktorių individualybes. Žinoma, kad žavias, žinoma, kad užkrečiančias savo jaunatviškumu ir stebėtinu „švarumu“, bet kartu – savotiškai abstrakčias, sakytum, neteatrališkos sceninės tapatybės. Čia ir slypi svarbiausias „Lietuvos dienos“ ne tik pirmos dalies, pavadintos „4 labai įsitempę personažai“, paradoksas – Lietuvos ir lietuvio tapatybės paieškos iš tikrųjų prilygsta ir pačių aktorių tapatybės formavimui, ir spektaklio „čia ir dabar“ modeliavimui, nors iš tikrųjų, koks tas lietuvis ir kokie ypatingi bruožai skiria šiuos aktorius nuo kitų, taip ir neišaiškėja. Kurta pagal aktorių ir grupės įkvėpėjo Cezario Graužinio atrinktą, užrašytą, sukomponuotą tekstą, „Lietuvos diena“ varijuoja tuos lietuvio bruožus, kurie tarsi nesiduoda teatralizuojami – darbštumą, meilę Tėvynei, agresyvumą. Aktoriai sukuria jiems „pavaizduoti“ skirtingus epizodus, šaukiasi istorinės „atminties“, parodijuoja galimas situacijas... ir kartu išlaiko tą „nesusitapatinimo“ su jokia nacionaline duotybe ar scenine situacija atstumą, kuris paverčia spektaklį disputu, kviečiančiu mąstyti ir kritikuoti, o tai neretai padvelkia nuoboduliu ir monotonija. Neatsitiktinai ryškiausi pirmos dalies epizodai susiję su „vaidybinėmis improvizacijomis“, beveik groteskiniais inkliuzais, kur nepralenkiamas yra Julius Žalakevičius, „visa galva“ neriantis į lietuvio „demonstravimą“, ir gerokai blankesni, abstraktesni atrodo kiti aktoriai – galbūt suvaržyti noro rodyti respektabilius, orius, demagogiškus politikus (?), besiskiriančius vien kalbėjimo maniera ar sąlygine „hierarchija“, tačiau laisvus nuo tipiškų bruožų ir socialinės kilmės, galbūt – atsargumo peržengti pačią „teatro“ ribą, kad jų ironija šių veikėjų atžvilgiu suskambėtų ryškiai ir drąsiai, o lietuviška tapatybė, kurios iš tikrųjų jau nebeįmanoma apibrėžti, išskirti ir suvaidinti, įgautų dramatinės kolizijos formą.
Antroji – „4 labai atsipalaidavusių personažų“ – spektaklio dalis prisiliečia prie savižudybės temos. Čia režisierius ir aktoriai pasirenka kitą jos pristatymo būdą ir, priešingai lūkesčiams, žvelgia į Lietuvos dieną ją palikusiųjų akimis. Skaidri, emocinga, savaip dinamiška ir kartu kiek sentimentaloka, ši scena – pats tikriausias meilės išpažinimas gyvenimui. Nors aktoriai pasakoja jau kitų personažų istorijas, jų išėjimo kelius ir vienai dienai sugrįžimą atgal, tik čia naują skambesį įgauna ir pirmoji spektaklio dalis, ir tik čia visas jis įgyja savotišką išbaigtą formą. Tam, apie ką kalbėjo „politikai“, dabar aktoriai priešina tiesiog gyvenimo džiaugsmą, kiekvienos dienos, valandos, minutės džiaugsmą, kurį norisi kartoti iki begalybės. Ir jie kartoja – susikibę rankomis bėga ir miršta sprogstančia iš laimės širdimi, peršoka gyvuosius ir mirusiuosius skiriančią ribą, kad būdami čia vėl užsidegtų cigaretę, vėl gertų kavą, vėl klausytųsi paukščių, vėl gautų svarbų laišką, vėl žiūrėtų pro langą ir vėl uždainuotų... Arba – vėl būtų scenoje: vėl žengtų į tamsą, suklustų prieš tylą, išlaikytų pauzę ir pradėtų Lietuvos dieną. Laisvą nuo demagogijų, tapatybės ieškojimų ir kasdienės inercijos, laisvą nuo pačios „ašaringos“ lietuvybės...
