Spektaklis „Sprendžiant Hedą“ – sumanus postmodernus žaidimas, įdomus ne tik feministiniu požiūriu į moterų vaizdavimą mene bei kaip intelektinė mįslė apie personažo gyvastingumą, bet ir kaip psichologinė drama.

Mažam ir dideliam žiūrovui nėra nieko smagiau, kaip gerai pabijoti ir iki šiurpuliukų pasibjaurėti, todėl kūrėjai kruopščiai paieškojo grožio bjaurume.

Hedos personažas parodomas kaip aplinkinių veiksmų auka, neturinti galimybės, nors ir labai norinti bei besistengianti, pakeisti jos laukiančią baigtį – savižudybę.

Gal nerimas – šiandienės Hedos Gabler sprendinys? Nerimaujančios dėl savęs, dėl bejėgystės, papuolus į padėtį, kurios neįmanoma kontroliuoti. Belieka už kiekvieną širdin susmeigtą šukę iššauti kulką.

Poetiškai žmogišką „Batsiuvių“ kalbą suprasti paprasta. Priešingai nei ją vartojančią visuomenę, kurios nariai spėja parodyti daugybę savo veidų, tačiau taip ir neatskleidžia tikrųjų savo asmenybių.

Kūrėjai atsisako tradicinių siužeto sandaros elementų – vietoje jų renkasi pluoštą finalų. Kuriamas amžinas spektaklis, iš pabaigų ir be pabaigos.

Kartkartėmis atrodo, jog galbūt toks ir yra slaptas režisieriaus sumanymas: statyti nuobodžiaujantiesiems prieš akis veidrodį, – štai šitaip atrodo jūsų buvimas.

Kiekvienas monologas vis dėlto „suskamba“ labiau apie save nei apie kitus, ir juo labiau ne apie gyvenančiuosius Artimuosiuose Rytuose.