Varnas nuo pradžių sufleruoja, kad Puikus naujas pasaulis – tai masinė medija: televizijos kanalas ar interneto svetainė, kurios svarbiausias elementas yra reklama.
„Soliaryje 4“ G. Jarzyna pripažįsta kiekvieno žmogaus įtaką Vandenynui, t. y. pasaulio formavimui. Todėl jo herojus yra žmogus, gebantis pažiūrėti į akis savo gėdai, baimei, skausmui, nevilčiai.
Mondo pragmatizmas skamba įtikinamai, nors ir ciniškai, Džono idealizmas – fanatiškai. Tad darosi baisu ne tik atsidurti puikiame naujame pasaulyje, bet ir pasaulyje, kuriame nauja religija taptų Shakespeare’as.
„Rožės kavalierius“ – nauja meistriškumo pakopa, kurią įveikusi LNOBT trupė įžengė į kokybiškai naują savo istorijos tarpsnį.
Filosofiniai Stanisławo Lemo svarstymai apie žmogaus prigimtį ir pažinimo ribas spektaklyje virto personažų praeities traumų analize, o kartais tiesiog psichologiniu popsu.
„Puikus naujas pasaulis“ – liūdnas ir depresyvus spektaklis. Tragedija jo nepavadinsi, nes sukurtas šmaikščiai ir stebėtinai šiuolaikiškai.
Grzegorzo Jarzynos režisūra veikia sapniškai: ji kaip sapnų mašina, tik generuoja impulsus, užuominas, reginius, prisilietimus, kad dirgintų, kaip dirgina muzika.
Galiausiai finale pamatome, kad šioje operoje laikas – ne vien sentimentalus sniegutis, o visai kas kita: tai snieguotos viršukalnės – gilios, rizikingos, paslaptingos.
Nestebina, kad noras prabilti savo balsu, savo amžiaus grupei yra tikslingas, tačiau nuostabą sukelia gebėjimas paversti šį dialogą profesionaliu scenos meno kūriniu.
