Sužinok kodėl

Jūratė Visockaitė 2011-09-27 satenai.lt, 2011 09 16
„Fundamentalistai”. Markus – Povilas Budrys. Kamilės Žičkytės nuotrauka

aA

Atsimenu, kai dar virė ir burbuliavo didžiulė mūsų „Šatėnų“ internetinių komentatorių bendruomenė (dėl jos sunorminimo ir sunaikinimo labai gailiuosi), bet kuri vos paliesta religinė tema būdavo tuoj internautų griebiama ir energingai aptariama. Nemokantiems gyvai tarpusavyje susišnekėti lietuviams, manau, labai trūksta religinės tribūnos. Iš dalies tokia galėtų tapti ir teatro scena, nes joje kartais per stebuklą užsidegusi kūrybinė liepsna gali apšviesti giliausius patamsius.

Taigi Nacionalinio dramos teatro sezoną atidarę „Fundamentalistai“ - aktualus spektaklis. Jis režisieriaus tribūno Jono Vaitkaus sąmoningai išstumtas į fojė, išimtas iš uždaros scenos dėžutės ir jo kontaktai su publika trigubai padidinti - mes visi, čia pat aplink sėdintys, dalyvaujame veiksme, ieškome „istorinio ir simbolinio būdo skaityti Bibliją“.

Deja, taip pat padidinama ir rizika tam naujam spektaklio fundamentui subyrėti, nes verbalinė energija akustiškoje erdvėje aidi ir sklaidosi (oi, ne veltui ta dėžutė buvo sugalvota), Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė, kaip balerinos per savo fuetė, vis praranda atskaitos tašką ir virsta „iš koto“. Jie juk privalo greitakalbe išberti ilgiausius tekstus, mes privalome juos išgirsti ir melstis, kad pastoriaus liežuvis neužkliūtų. Tik du aktoriai dirba, o kalbos ponas autorius Juha Jokela sutvėrė dešimčiai.

Kadaise, seniai seniai, šitoje pačioje oranžerijoje Vaitkus rodė tokią nepaprastą „Markizę de Sad“: stiklo durys į Gedimino prospektą ir net didieji fojė paveikslai buvo korektiškai uždengti, per pertraukas nedegė visų šviesų, o puikioji Aldona Janušauskaitė (ir kitos ne mažiau puikiosios) dėvėjo rokokinius kostiumus. Buvo sukurtas tam tikras tematinis intymumas, vaidino ir aktorės, ir pati atmosfera.

„Fundamentalistų“ teologiniai klausimai dorojami be skrupulų, tarsi greitojo maisto užeigoje. Budrys pastoriaus sutaną atsineša pirkinių maiše ir iškratęs pakabina ant vinies, Samuolytė, vaidinanti „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios avelę, trepsi su didelio numerio kedais. Aistringai barjerus tarp realaus gyvenimo ir tikėjimo griaunanti mergina primena (galėtų priminti) Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ heroję. Tačiau tik schematiškai, nes ir dviejų žmonių asmeninė istorija, ir jų tikėjimo išpažinimo istorijos paverstos schemomis. Galbūt suomio Jokelos pjesė žmoniškiau papilnėtų ramiai suvaidinta šiltame radijo teatre? Geriau jau tegul mūsų radijas imasi nagrinėti „Faustą“ nei šitą skandinavų dramaturgiją - kiek žinau, ten kultūros politika nuosekliai skatino visus ir daug rašyti, ir va kas išėjo... (Beje, kito mėnesio LNDT premjera irgi pagal suomių pjesę.)

Konservatyvūs protestantai fundamentalistai Bibliją laiko krikščionybės pagrindu ir bijo ją kritikuoti. Samuolytės herojė, įklimpusi į meilės istoriją, išsivaduoja iš tokios baimės. O Budrio herojus, regis, teologijos magistras, lieka toliau tuščiai postringauti su Knyga rankoje. Kartais tokius malonius vyrus juodais kostiumais sutinkame gatvėje.

Sakyčiau, kad kur kas sėkmingiau LNDT sezonas buvo atidarytas ne visų suprastuose ir sukritikuotuose teatro reklaminiuose stenduose. „Aš tapsiu žvaigžde. Aš žudysiu. Aš emigruosiu. Sužinok kodėl.“ Puiku. Suprantu, kad mūsų svarbiausiojo Nacionalinio teatro fundamentalistai viešai pasižadėjo nesifilmuoti televizijoje ir neiti į Seimą; nežudyti žiūrovų spektakliuose; nevažiuoti į užsienio teatrus dirbti ar skinti braškių.

Su geriausiais linkėjimais

 

recenzijos
  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.