Kam labai jau nemielas spektakliui pačios dramos primetamas „sentimentalumas“ (gal tai prasta, nes atsiduoda lietuvišku kaimu), apsižiūrėkite: tai iš tiesų dostojevskiškas jausmingumas.
LNDT repertuaro voratinklyje „Atžalynas” galėjo tematiškai įsiterpti tarp „Katedros”, „Visuomenės priešo” ir „Mūsų klasės”. Deja, po premjeros šį spektaklį būčiau linkęs statyti į vieną gretą su garsiąja „Žaldokyne”.
Gimnazisto Petro donkichotiškas poelgis – kilnus kaltės prisiėmimas – spektaklyje netampa donkichotišku ar, kaip užsimenama pjesėje, dostojevskišku, nes jis aprašytas Binkio būtent sms’iškai.
Jaunimo teatre prieš penkmetį pastatyti Petro Vaičiūno „Patriotai“ jau parodė, kad šis režisierius yra įvaldęs „know how“ – kaip šiuolaikiškai statyti mūsų tautinę prieškario lyg ir „primityvistinę“ dramaturgiją.
Vertingiausias atradimas yra tai, kad pagrindinio režisieriaus, interpretatoriaus pozicijos čia atiduotos laikui. Istorijai. Atrodytų, Jonas Vaitkus sudėliojo tam tikrus akcentus tam, kad jai atsirastų erdvės ir galios sakyti savo tiesą.
