Pjesės pabaigoje miręs Tėvas pasakoja apie atsitikimą tarnaujant jūrų laivyne – vandenyne tolumoje kažkas ėmė spindėti, žaižaruoti, ir kreiseris pasuko to spindesio link. Priplaukus paaiškėjo, kad tai būta skardinės silkių, kurių užvalgius visiems buvo baisiai blogai.
1990 m. kovo 2 d. įkurtas Vilniaus valstybinis mažasis teatras 2005 m. lapkričio 11 d. žiūrovus pakvietė į savo sceną Gedimino pr. 22. Lapkričio 11-oji – ypatingas įvykis ne tik trupei: teatras gyvuoja jau penkiolika metų, jau trečioji karta įsiveržė į jo sceną, jis matė ir šilto, ir šalto, bet tik dabar jis, seniai iškėlęs galvą, kelia ir savosios scenos uždangą.
Apie žydų verslumą prikurta ir pripasakota daug anekdotiškų istorijų, kurias itin mėgsta prisiminti pagonybės gerbėjai per linksmas šventes, tarkime, per Užgavėnes. Tokias nuotaikas iš „spekulianto“ gyvenimo pažeria Kauno valstybiniame dramos teatre spektaklį režisuojantis Algimantas Pociūnas, tik vietoj blynų pateikdamas sriubą.
Rimas Tuminas nė nežada nuduoti, kad „Trys seserys“ išvyks į Maskvą – publika, su kuria jis kalbasi, kuriai ir atidaro savo Mažajį teatrą, puikiai žino, kuo baigsis pjesė. Jokių iliuzijų.
Praėjusį penktadienį teatralizuotu koncertu, o šeštadienį – Antono Čechovo „Trijų seserų“ premjera atidarytas Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, atkurtos nepriklausomos Lietuvos bendraamžis. Tai vienintelis valstybinis teatras, pastatytas (rekonstruotas) atkurtos nepriklausomybės laikais.
Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė, regis, vis labiau įsitvirtina kaip palanki žiūrovams reflektuoti vieta: tą liudija ne tik šių metų kaip niekad gausus kamerinių spektaklių derlius – šešios premjeros,– bet ir lankytojų gausa.
Apie jaunų režisierių debiutus rašyti lengviau ir kartu sunkiau. Lengviau, nes neslegia „viešųjų ryšių” suformuoti įvaizdžiai, režisieriaus ankstesnių darbų šleifas, neįpareigoja asmeniniai ryšiai. Sunkiau, nes stokoji konteksto, jauti atsakomybę už žodį, kuris, žinia, žeidžia ir gydo.
Vos per klaidą nepriskyriau Patricko Süskindo Austrijai – taip nuosekliai ir preciziškai jis analizuoja muziką, instrumentų partijas įvairiuose kūriniuose, pagaliau – neslėpdamas pajuokos skverbiasi į biurgerišką sąmonę. O šios temos turi pakankamai pavyzdžių austrų literatūroje.
Kai mūsų scenoje atsiranda po pasaulį keliaujanti pjesė, norisi apie ją kuo daugiau sužinoti. Ir apie pagal ją sukurtus spektaklius. Apie juos daugiausia pasako fotografijos. Atsivertus ne vieno Amerikos, Anglijos, Kanados teatrų internetinius puslapius puikuojasi gražutė ožka – tai visu ūgiu, tai gundančio snukučio portretas, tai ji šeimyninės nuotraukos centre, tai brangiuose rėmeliuose, tai gyva.
