Pražilęs režisierius parako ir pasiutimo turi daugiau nei garsieji jo mokiniai. Jis įrodo, kad Vaičiūno pjesė, tegu ir nepaprastai plepalinga, palyginti su šiuolaikine dramaturgija, lyg dabar rašyta.
Kad Vaičiūnas gali būti šaižus ir nerimastingas, ir natūralus, ir „neišprievartautas“ – vienas spektaklio netikėtumų. Istorinį laiką spektaklyje nužymi tarpukarinės ir šiandienos Lietuvos ženklai.
Nemėgstantiems G. Garcíos Márquezo pasakojimo neskubrumo ir santūrumo, „Apie tyrąją Erendira” galėjo pasirodyti ištęstas ar net nuobodus. Choreografė pasidavė rašytojo stiliaus magijai, kartais net aukodama jai spektaklio vientisumą
Jaunas režisierius egoistiškas: jis deklaruoja savo poziciją ir drąsiai, žiūrėdamas tiesiai į akis, reikalauja ją išklausyti. Tai erzina, tai nuobodu, bet tenka nusileisti.
Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad pradedančiajam režisieriui nepaprastai knietėjo scenoje išbandyti kuo platesnį scenos technikų, įvaizdžių ar triukų arsenalą.
Artūras Areima sukūrė „normalų“ spektaklį su keletu išties stiprių vietų. Turint galvoje, kad šiandienos lietuvių scenoje „normalu“ beveik tapo „gerai“ sinonimu, debiutuojančiai trupei galima dėti pliusą.
Antroji premjera Meno forto studijoje grąžina prie „studijos” pagrindų – bandymų, eksperimentų ir laisvesnio požiūrio į kūrinį.
Žiūrint Sauliaus Varno „Šešėlį“ susidaro įspūdis, kad jokios pertraukos ir nebuvo. Tarsi ne tik būtume sugrįžę į praeito amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, bet ir pats Saulius Varnas būtų labiau pats apsikrėtęs rusų teatru nei jame pasėjęs užkratą.
Debiutantas aiškiai nesugeba ir dar nemoka išsaugoti, užfiksuoti ir išvystyti savo spektaklyje padaryto atradimo. Ir jis elgiasi tarsi kūdikis, pirmąkart atsiradęs žaislų supermarkete: jis griebia iš lentynų visus žaislus iš eilės, kas papuola, ir bando su jais išdarinėti visai ne tai, kas pridera.
