Ar tikiu, kad vienas meno kūrinys gali pakeisti pasaulį? Matyt, kad ne. Ar vienas kūrinys gali pakeisti bent vieno žmogaus mąstymo kryptį ir taip sukurti drugelio efektą? Tikriausiai – taip. Ar galų gale tai nebūtų tas pats? Viskas priklausytų nuo galutinio rezultato... Tokiais, lyg per stalo teniso mačą siunčiamais, „pasišaudymais“ galima apsikeisti po spektaklio „Vidinis paveikslas“ (isp. Una imagen interior). Spalio pradžioje tarptautinėje „Sirenų“ programoje apsilankė ir festivalyje „ConTempo“ šią vasarą pristatyta ispanų trupė „El Conde de Torrefiel“.
Kaune kvietę į netikėtą patyrimą sodyboje su avių banda, rudenį kūrėjai grįžo į teatro salę. Beje, vasarą parodytas „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones De Tiempo“ buvo sukurtas 2021 metais, tad galbūt didžiulis ekranas lauke buvo įkvėptas ir pandemijos sąlygų, kurių aidų nemažai matyti ir 2022 m. Avinjono festivalyje įvykusioje „Vidinio paveikslo“ premjeroje. Bet kuriuo atveju, abu darbai aiškiai fokusuojasi į realybės ir fikcijos suvokimą bei apeliuoja į žiūrovo fantaziją. Kaip ne kartą yra sakę projekto vadovai Tanya Beyeler ir Pablo Gisbertas, vaizdų sraute skęstantis šiuolaikinis žmogus nustojo naudoti savo fantaziją. Ją atgaivinti ir siekia kūrėjai.
Pagrindiniu jų įrankiu čia yra ne kas kitas, o tekstas. Švieslentėje besikeičiančios eilutės, sakiniai, pavieniai žodžiai spektaklyje „Vidinis paveikslas“ iš esmės tampa pagrindiniu veikėju. Tuo metu atlikėjai Gloria March, Julianas Hackenbergas, Mauro Molina, Davidas Mallolsas, Anaïs Doménech, Carmen Collado iš tiesų atlieka, o ne vaidina scenoje. Jų kūnai tampa ženklais, dalimi tikro ar fiktyvaus vaizdo akimirkos, norimos sukonstruoti priešais žiūrovo akis. Panaikindami tiesioginį ryšį tarp teksto ir aktoriaus scenoje, menininkai siekia savojo tikslo – aktyvinti vaizduotę.
Tiesa, tam nemažai akompanuoja scenografijos (Maria Alejandre ir Estel Cristià) bei šviesų sprendimai (Manoly Rubio García). Plastikinių, kaip pažymima pačiame tekste, iš naftos pagamintų plėvelių jūroje vis banguoja ir keičiasi spalvos, vesdamos žiūrovus iš teatro scenos per muziejaus salę, į prekybos centrą, tuomet – per Davido Lyncho įkvėptą mėlyno velveto mišką, ir atgal į muziejų. Spektaklio pradžioje menamą priešistorinių laikų paveikslą „vaidina“ spalvingas, lyg Jacksono Pollocko sekėjų nutaškytas, brezentas. Spektaklio finale jį išvystame darkart, aktorių kuriamą prieš mūsų akis. Tuomet jis jau primena žmonijos patirties atspindžio drobę, lyg Roršacho asmenybės testo interpretaciją.
Iš dalies laužydami spektaklio konstrukciją, atimdami tekstą iš aktorių, specialiai nesujungdami scenų, iš tiesų ispanų kūrėjai sudeda ypatingai taisyklingą žiedinės konstrukcijos pasakojimą. Žiūrovas kviečiamas skaityti tekstą lyg knygą, kuri atmintyje išlieka kaip audioknyga, lyg ne kartą muziejaus scenoje prisimenamas audiogidas. Tarp teksto ir rodomų minimaliai situaciją atkuriančių vaizdų atsirandanti erdvė – vieta žiūrovo vaizduotei reikštis. Kiekvienas matysime kitą muziejų ar prekybos centrą, tačiau tai yra visiškai nesvarbu. Pasakojimas konstruojamas universalioms patirtims sužadinti, –kaip pastebėjo ir užsienio kritika, – čia neatsiras vienašališko moralo. Kad ir kokios esminės šiandienos žmonijos problemos akcentuojamos, jos pakimba neutralumo oazėje, kažkur tarp besąlygiško atvirumo visoms nuomonėms ir nuomonės neturėjimo apskritai.
Kritikuodami šiuolaikinę vaizdų perpildytą visuomenę, kūrėjai savaip antrina socialinių medijų žinių srautui. Jei į spektaklį ateisite labai nuvargę, gali būti, kad po jo pasijusite panašiai, kaip po 90 minučių „Instagram“ skrolinimo, – šiek tiek pailsėję, bet vis dar išūžta galva. Atskiruose kambariuose apgyvendintos situacijos leidžia dėlioti personažų ar įvykių nuoseklumu nesiremiančią dramaturgiją. Joje esminė yra loginės minties raida, vedanti nuo paveikslo, kaip senovės artefakto, iki mūsų, kaip besikartojančių artefaktų kūrėjų, apimanti visą įmanomą (ir daugiausia – jau girdėtą) šiuolaikinio žmogaus kritiką. Iš esmės visos (populiariosios) filosofijos mintys savaime yra teisingos ar teisios. Spektaklyje „užkabinama“ nemažai įdomių taikinių, kaip antai faktas, kad kvadratas ar stačiakampis rėmas yra nenatūralios, žmogaus sukurtos formos. Gamtoje simetrija praktiškai neegzistuoja, o štai žmogus ne tik viską deda į rėmus (nuo lango iki išmaniojo telefono), bet ir jais bando suvokti pasaulį, automatiškai nebeatitinkantį realybės.
Dar ir dar kartą kartodami, kad viskas, kas vyksta scenoje, yra fikcija, net pamatine kvadratinės juodos dėžutės prasme, menininkai prie pasaulio realybių priartėja vienintelėje scenoje, kalbančioje apie karą. Čia persipina ir gamtinių katastrofų, ir artilerijos išnaikintų žemių vaizdai, o po jas klaidžiojantis žmogus neša, kaip galime suprasti, pavojingą šviesą. Ar tai yra branduolinio karo ženklas, ar šviesos kaip neguodžiančio suvokimo simbolis, – nesvarbu, juk prasmes užpildome patys. Tačiau scena greitai baigiasi, karas vėl nutolsta, o atlikėjai persikelia į sapno sapną, kuriame vėl tampa pirmykščiais žmonėmis, tapančiais paveikslus.
Iš esmės „Vidiniame paveiksle“ performatyvūs yra tik žodžiai (apie tai interviu, nors neminėdami J. L. Austino, yra kalbėję ir patys kūrėjai), įveiksminantys scenoje ženklais perteikiamus vaizdinius. Bergždžia būtų bandyti aprašyti kiekvieną nedidelę sceną, mintį, kurią siekė transliuoti menininkai – jos visos lyg trumpieji socialinių medijų filmukai greitai pagauna dėmesį ir taip pat staigiai pranyksta. Filosofinių, o kartais tiesiog „sparnuotų“ frazių gausą ir jų efektą tiksliai aprašė italų kritikas, teigdamas, kad „...ekrano, spektaklyje nuolat rodančio iš anksto paruoštas frazes ir greit suvirškinamas mintis, gundymas savaime yra ir dviprasmiškas „suvirškintos“ minties šauksmas. Vis dėlto kyla pavojus [spektakliui] reikalauti hiperemancipuoto žiūrovo, kuris sugebės atpažinti atskirų režisieriaus naudojamų prietaisų dialektinio imanentiškumo lygius, tačiau išsakoma kritika jam bus perteklinė. Kita vertus, „paprastas“ žiūrovas yra bombarduojamas dirgiklių, kuriems apmąstyti laikas nėra paskaičiuotas“.
Bandydama pati suprasti spektaklio poveikį, kuris, formaliai žiūrint, yra logiškas ir įgyvendintas, tačiau niekaip „neužkabino“ ar, geresniu atveju, kiek dirgino, nusprendžiau atsiversti užsienio kritikų straipsnius. Žinoma, kad visi pažymi panašius momentus: kalbą pakeitusį tekstą, menininkų dueto raiškos tęstinumą, šiuolaikinio sociumo kritiką, o kaip skirtybę – nepamokslavimą. Ir čia teko suprasti, kad kūrėjų priimtas sprendimas nemokyti, lyg neatsistoti į kurią nors vieną pusę ir istoriją plėtoti ratu, finale akcentuojant mūsų raidos pasikartojimus kaip žmogiškąją prigimtį, ima erzinti savo perdėtu atsargumu. O tiksliau – atneštas iš vakarietiškos neutralumo ir taikos perspektyvos, jų metodas čia gali priminti apie tai, kad šiandien toks žiūros taškas iš esmės yra privilegija.
Mąstydama apie tai, koks vis dar atkaklus šiame fone atrodo dabartinis jaunosios lietuvių režisierių kartos teatras ir šiuolaikinis šokis, noriu pasidžiaugti, kad esame atradę savąją poziciją ir nebijome jos išsakyti. Pasaulyje, kurio realijų matyti nebesinori, prie kurių (deja) jau pripratome, kurių vaizdai retai sugeba nuoširdžiai šokiruoti, gaivinti tikriausiai reikia ne tik vaizduotę, bet ir požiūrį. Antraip atsidursime prie baisesnio paveikslo kopijos. Galbūt ir tai galėtume įžiūrėti „Vidiniame paveiksle“, jei jame gyvų žmonių skausmo neužlietų neišvengiamybę priėmusios filosofijos srautas.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
