Rūta Šalnaitė
Paskutinį 2009-ųjų vakarą sostinės „Menų spaustuvės“ Juodoji salė buvo pilnutėlė. Joje publika stebėjo žinomos lietuvių choreografės Loretos Juodkaitės šokio spektaklio „Malda smėlyje“ premjerą.
Tai buvo puikus spektaklis seniesiems metams palydėti. Jis tiko visiems - romantikams, realistams, filosofams. Jis buvo kupinas rimties, susikaupimo, o tuo pat metu - ugnies ir tarp dantų grikšinčio smėlio. „Maldą smėlyje“ galime pavadinti ir originaliu spektakliu, ir ankstesnio darbo tęsiniu.
Eskizą jau buvo rodžiusi
Miniatiūras pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką, savotišką šio spektaklio eskizą L.Juodkaitė pristatė dar 2008 metais „Naujajame Baltijos šokyje“. Tačiau dabar šių miniatiūrų nebuvo lengva atpažinti, nes choreografė jas tiesiog ištirpdė vientisame spektaklyje.
Pažįstantiems Turkiją tik iš kurortų gal nebuvo lengva pamatyti ir kito šios šalies veido - rūstaus, nupiešto laiko ir istorijos. Taip pat matėme musulmoniškos šalies papročių ir religijos atgarsius - vyrai ir moterys nešoko poromis, kiekviena grupelė kūrė savą pasaulį. Stipriais šuoliais, kapotais judesiais vyrai kalbėjo apie jėgą ir kovą. Gerokai santūresni, taupūs moterų judesiai - apie buitį ir išlikimą.
Spektaklyje - daug simbolių
Beveik visi L.Juodkaitės spektakliai susiję su ritualais, juose daug simbolių. Pats šokis jai - bendravimo su aplinka, padėkos už kūrybiškumą ritualas.
„Maldoje smėlyje“ - daug ritualinių judesių. Tai ir ėjimas ratu spektaklio pradžioje, tarsi bandant įeiti į šokiu išsiliejantį transą. Rituališkai pati L.Juodkaitė, suklupusi ant kelių, suko dubenėlįpialą, tarsi bandydama įsukti tiek spektaklio, tiek gyvenimo veiksmą.Ritualiniai šokėjų piešiniai basomis pėdomis ant smėliu nubertos scenos - tarsi pėdsakai kasdienybėje. Ir ritualinis apsiplovimas pabaigus šokį - tarsi įtampos, jaudulio, susikaupimo naštos nusimetimas ir atsidavimas žiūrovų teismui.
Tačiau spektaklio pabaigoje tų ritualų pasirodė kiek per daug. Jie dirbtinai ištempė veiksmą, ėmė kartotis ir ne visur natūraliai įsiliejo į veiksmą.
Scenoje - ir moterų ginčas
„Maldoje smėlyje“ šoko penki šokėjai - L.Juodkaitė, Andrius Žužžalkinas, Tautvilas Gurevičius, Mantas Stabačinskas ir belgė Marjorie Kellen. A.Žužžalkinas jau yra dalyvavęs ir kituose L.Juodkaitės šokio spektakliuose - „Riba“ ir „Trimatrix. Trys judėjimai“. Kiti trys šokėjai su šia choreografe dirbo pirmą kartą, tad ne visiems pavyko iki galo perimti L.Juodkaitės stilių.
Moterys šokėjos buvo labiausiai įsimintinos, sukūrė spalvingus personažus. Rūstų, mąslų - L.Juodkaitė. Kiek komišką, labiau buitišką - M.Kellen. Vienas įdomiausių spektaklio epizodų - moterų ginčo scena.
Skambėjo egzotiška muzika
Šokėjai vyrai labiau priminė apibendrintus įvaizdžius. Visų trijų judesių technika buvo labai skirtinga. Dėl to kartais sinchroniškas visos grupės judėjimas subyrėdavo. Nepaisant to, grupiniai šokio epizodai žavėjo vidine jėga.
Spektaklyje skambėjo lietuvio ausiai egzotiška grupės „Kardes Terkeler“ muzika, pagrįsta azijinės Turkijos dalies Anatolijos folkloru. Ši muzika pasitiko žiūrovus turkiškais audiniais dekoruotose „Menų spaustuvės“ prieigose ir visą spektaklį diktavo ne tik jo ritmą, bet ir nuotaiką.
Stebino ir choreografės L.Juodkaitės jautrumas šiai muzikai, sugebėjimas vienu metu ją panaudoti ir kaip ritualų foną, ir kaip judesių įkvėpimo šaltinį.
