Ar jums yra tekę kartu su bundančia pavasarine gamta žaliuoti bebandant užpildyti metinę pajamų deklaraciją? Galbūt esate skendę mobilaus laukiamojo melodijoje, o pagaliau atsiliepus konsultantui, rodos, nesulaukėte pagalbos žmonių kalba? Ar kada esate norėję tiesiog „įsirauti“ į „SoDrą“ ir papurtyti ką nors iš asmenų, atsakingų už jūsų kančias? Jeigu bent į vieną iš šių klausimų atsakėte „taip“, tuomet Gildo Aleksos spektaklis „SoDra, Mon Amour“ (dramaturgė Kristina Marija Kulinič; premjera Vilniuje - rugsėjo 15 ir spalio 31 d.) skirtas kaip tik jums.
Spektaklis prasideda su trenksmu - į įmonės ofisą įsiveržia ir klientų aptarnavimo specialistei Rasai (aktorė Milda Jonaitytė) keiksmažodžių monologą išsako klaidžiojimo po deklaracijų ir pažymų labirintus nebeapsikentęs Tadas (Arnas Ašmonas). Galima sakyti, jog tai dažno žmogaus, nepatenkinto „SoDros“ paslaugomis, svajonės išsipildymas. Dar labiau pajausti šios svajos saldumą padeda tai, kad prieš spektaklį žiūrovą pasitinka tiesiog savaime nuovargį ir nepasitenkinimą kelianti „SoDros“ estetika: kad įeitum į salę, švieslentėje turi sulaukti savo numeriuko, stoviniuoti, ramstyti sienas, instinktyviai žvilgčioti į kartu su garsiniu signalu kintantį skaičių, o kol įsitaisius salėje sulauksi spektaklio, turi klausyti mobilaus laukiamojo melodijos, besikartojančio optimistiškų klavišinių, švelnaus ritmo ir tragiškai prastos garso kokybės kūrinėlio.
Nors ir prasideda nuo keiksmų, šis spektaklis, kaip jau sufleruoja pavadinimas, nėra pagiežingas pykčio laiškas kiekvienam institucijos kampeliui. Sluoksniuodamas neapykantos, sutrikimo ir beviltiško bandymo suprasti sistemą pyragą, Tadas susipažįsta su „SoDros“ darbuotojais, šaržuotais veikėjais, kuriuos stebint imi justi, jog ir realiame gyvenime yra tekę sutikti tokių žmonių. Tai jau minėtoji Rasa - nuo visko pavargusi, gyvenime kaip pelkėje įstrigusi ir pokyčių trokštanti moteris, kuri kitų akimis tėra susiraukusi pikčiurna. Taip pat IT specialistas Mindaugas (Karolis Norvilas), kuris šiame darbe niekaip nesugeba išvengti klaidų. Iš tiesų jis svajoja būti drag queen, bet kol kas bijo savo paties minčių ir jaučiasi įpareigotas įprastam darbui. Neapsieinama ir be įmonės pirmūnės - Snaiguolės (Roberta Sirgedaitė). Ji šiame darbe žino viską - ne tik kam, kiek ir kokių pažymų reikia pildyti, bet ir kiekvieną statistikos skaičiuką iki šimtosios procento dalies. Deja, puikiai susigyvenusi su „sausu darbu“, Snaiguolė gyvena ir sausą gyvenimą - nors savo svajonėse visus žavi energija ir seksualumu kibirkščiuojančiu, į pop dainą sudėtu „SoDros“ statistikos pasirodymu, tačiau realybėje ji dėlioja džiovintų gėlių paveikslus, pirmą kartą eina į nei šiokį, nei tokį „Tinder“ pasimatymą ir perka sukneles, kurių nė neketina vilkėti.
Visi čia veikiantys personažai netrunka atsiskleisti kaip paprasti žmonės, o ne institucijos drakono galvos. Už „burbančios konsultantės“, „nuolat neveikiančio tinklalapio administratoriaus“ ar „pavyzdingos darbuotojos“ pareigų vyksta asmeninės dramos - visi jie trokšta pokyčių, bijo siekti svajonių, nežino, kaip gyventi už darbo vietos ribų. Šie veikėjai, kaip ir dažnas iš mūsų, yra tokie patys vienokios ar kitokios (beje, mūsų pačių, t. y. visuomenės susikurtos) sistemos įkaitai.
Visos šios problemos narpliojamos per komedijos prizmę, čia maža „rimtų“ scenų. Tarp veikėjų nuo pat pirmos akimirkos vystosi pašėlusi „durnių laivo“ dinamika, vis krizenti verčiantis chaosas - nuolatiniai nesusikalbėjimai, sąmojingi apsižodžiavimai ar nesusipratimų kupini monologai. O be viso šito, scenoje lyg ne iš šio pasaulio išdygsta puikiai Raimondo Klezio kuriamas veikėjas. Jis traukte traukia žiūrovų juoką: savo keista miestelio intelektualo intonacija, pabrėžtinai švaria ir taisyklinga kalba bei ją pertraukiančiais ir iliustruojančiais šaradų gestais. Vaikštinėdamas po sceną dryžuotomis kojinėmis ir trikotažiniu kostiumu / pižama, jis spektakliui suteikia dar kitokio chaoso.
Užmigti žiūrovui neleidžia ir dėmesį prikausto epizodus atskiriantis energingas šokio ir muzikos intarpas. Ritmingai atlikdami trijų skirtingų judesių ciklus veikėjai dar vienu būdu pavaizduoja savo kasdienybės monotoniją, gyvenimą taip greitai apsisukančiame žiurkėno rate.
Spektaklis „SoDra, Mon Amour“ juokina situacijomis „SoDros“ patirčių tema ir kartu kalba apie nuovargį, „užstrigimą“ gyvenime, atskleidžia universalų visuomenės modelį, tačiau visiškai neįpareigoja kapstytis po gilias temas, leidžia žiūrovams tiesiog pasijuokti ir atsipalaiduoti. Kiekvienas siužeto motyvas čia yra aplipintas anekdotais, kuriozais, absurdiškais ir gudriais juokeliais, o visame tame darniai šėlsta puikiai vienas kitą jaučiantys aktoriai. Tai spektaklis, kurį būtų sunku rekomenduoti konkrečiai žmonių grupei. Čia dauguma ras dalelę savęs, iki kaulų smegenų pažįstamą situaciją ar bent sielą pakãsantį juoką.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
