„Mano sodo ribos yra horizontas“, tokius menininko Dereko Jarmano žodžius Valstybinio jaunimo teatro scenoje, rodos, įrėmino Nauberto Jasinsko ir Maksymo Teteruko premjera „Chroma“. Nors pastatymo autoriai net pavadinimu nurodo į britų kino kūrėjo knygą, spektaklyje žymiai ryškiau veikia jo kurtas sodas, scenoje persipinantis su Thomo Manno „Mirtis Venecijoje“ veikėjo prisimenamo atokaus kalnų namelio įvaizdžiu. Režisieriai savo spektaklio personažus išsiuntė ieškoti tobulos vienatvės, kurios... niekada nebuvo.
1987-aisiais, prabėgus vos metams po teigiamos ŽIV diagnozės, rašytojas, poetas, kino filmų, scenografijos, kostiumų kūrėjas, aktyvistas, kovojęs už homoseksualių asmenų teises, Jarmanas nusipirko ir išsikraustė gyventi į namą pačiame Anglijos pakraštyje, Kento grafystėje, ant jūros skalaujamos uolos krašto. Čia jis įkūrė savo oazę, – šalia daugelio kitų savo profesijų, pasirodė esąs ir puikus sodininkas. Ši vieta garsi iki šiol; be to, reikėtų paminėti ir tai, kad visiškai šalia stovi atominė jėgainė.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė ėmėsi subtiliai atkurti Jarmano sodą. Tik čia nepamatysime žymiojo juodo namo, visą laiką praleisime kieme, tarp augalų, skulptūrų, medinio stalo ir šiltnamio, kurio (ne)permatomumas ataidi Teteruko tekstuose apie šiandien iškilusias stiklines sienas. Ant jų, iš lauko pusės, vaizdo įrašus žiūri Dariaus Gumausko reprezentuojamas personažas, o viduje filmuojamas transliacijas taip pat, lyg telefono ekrane, stebi publika.
Kino operatoriaus Vytauto Pluko kurtas projekcijas matome, atrodytų, vaiko vaizduotės pieštame debesėlyje, Šimkūnaitės sudėliotame iš it vėduoklės išskleistų baltų apsiaustų. Jie spektaklio pabaigoje susiskleis lyg gėlės, o galbūt įgis mirusiųjų sielų pavidalus. „Vaikiškus“ debesėlius galime rasti aprašytus Manno, o scenoje kabančiame tokios pat formos ekrane vietoje Venecijos architektūros stebime praėjusio amžiaus 10-uoju dešimtmečiu (kažkodėl) alsuojančias Vilniaus gatves, namų detales ir praeivius, tarp kurių vis įsipina aktoriaus Motiejaus Aškelovičiaus figūra.
Gumausko kuriamas menininkas, lyg Manno Ašenbachas, seka savąjį Tadzio. Suprantame, kad tik dėl to jis traukiniu keliauja į miestą, o vėliau vis atsitraukia į savąjį sodą. Taip, supynę Jarmano ir Manno kūrybines bei asmenines biografijas, Jasinskas ir Teterukas „pagamina“ šio sodo kūrėją, bėgantį nuo miesto, kaip neišsipildymo, bet negalintį atsitraukti nuo formos grožio. Formos grynumas, toks svarbus Ašenbachui, lyg graikų dievą idealizuojančiam Tadzio, pasigirsta Jarmano spalvos grynumo analizėje ir išsprogsta Teteruko tekstuose įvardytu Kazimiro Malevičiaus „Juodu kvadratu“.
Tolesnė mano minties raida atrodys keistokai, bet... Galbūt dėl to, kad apie Malevičiaus „Kvadratą“ pirmą kartą išgirdau prieš dvidešimt metų iš režisieriaus Jono Jurašo, jo repeticijų metu, šis labai svarbus kūrinys iki šiol man siejasi su jau bene pačia vyriausia kūrėjų karta. Jurašui šiandien yra 88-eri, Jarmanui būtų buvę 83-eji... Ir privalau patikrinti, kiek metų yra Krystianui Lupai (81-eri!), nes „Chromos“ kalba, persmelkta pirmiausia šio lenkų režisieriaus įtakos, kur kas labiau nei Manno. Taip, atrodo, atsitiktinai sugrįžtu prie pirmojo spektaklio įspūdžio: kodėl Jasinsko ir Teteruko kūrinį stebime menamo vyresnio amžiaus vyro žvilgsniu? Kodėl skambantys „filosofiniai“ tekstai kelia šypseną? Kodėl neapsakomai prailgsta vos pusantros valandos vyksmas ir kodėl jo metu scena atrodo tokia tuščia?
Jasinskas – pirmiausia yra formos režisierius. Pasirinkęs tinkamą apipavidalinimą, jis dažniausiai žiūrovą kviečia labai artimam susidūrimui, dažnai net įtraukiančiam. Paskutiniame jo darbe, pristatytame sostinėje, performanse „Pilėnai*“ („Meno ir mokslo laboratorija“, 2024), artumo jausmą skatino net bendrą erdvę užtvindęs degaus skysčio kvapas. Šį kartą jis imasi tradicinės ir dar didžiosios scenos, su kūrybine komanda tarsi kuria meditatyvios stebėsenos seansą, kurį turėtų padėti įgyvendinti aktorių mikrofonai (net kai veikė gerai, vis tiek buvo sunku girdėti tekstus) bei kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika. Ši, nors ir bando sujungti salės būseną su scena foniniais ar labiau dominuojančiais skambesiais, lieka pakibusi kažkur salės palubėse. Pavienius garsus gaudyti smagu, bet visa tai, kas vyksta scenoje, nepadeda jiems tapti tikru tiltu.
Galbūt labiausiai su garsine medžiaga sąveikauja šviesos (dailininkai – Dainius Urbonis, Povilas Laurinaitis): didžiąją spektaklio dalį nepastebimai ieškoma norimos spalvos dominantės, pakeliui subtiliai ištapomi nuogi aktorių kūnai, jie slepiami arba specialiai pernelyg pabrėžiami. Ir koks atrodo fatališkas scenos gilumoje pakabintas horizontas, savo šviesa ir išsidėstymu erdvėje nurodantis paros, pasakojimo ir gyvenimo tarpsnį... Iš kitos pusės, lyg per sekliai ir per griežtai jis užbaigia tikrąjį ir menamą sodo gylį.
Spektaklio pradžioje atrodo, kad scenos erdvė ir joje besikurianti savita atmosfera kiek primena Jarmano filmus. Ypač 1990-ųjų „Sodą“ („The Garden“), kalbėjusį apie queer asmenų persekiojimą. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau jame atsiranda Eliziejaus laukų ar Rojaus sodo motyvų, Gumausko Menininkui po truputį nykstant prieš Aškelovičiaus atvaizdą, galbūt net su juo susiliejant ir pereinant dar dvi skirtingas savo būties formas.
Keisti sąskambiai ir viražai tarp menininko pasaulio, jo filosofijos ir netikėtai įsibraunančių religinių motyvų artimi jau minėtiems tiek Jarmano, tiek Manno kūriniams. Vis dėlto, ką jais transliuoja Jasinskas ir Teterukas? Būtent jųdviejų autentiško požiūrio, taip organiškai besiskleidusio „Edžio pabaigoje“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2022), labiausiai ir trūksta šiame spektaklyje.
Skirtingai nei jų pasirinkti reflektuoti menininkai, „Chromos“ režisieriai neatskiria pasakotojo, neįgalina kameros, kaip stebėtojo pozicijos. Pagrindiniu veikėju, pasakotoju ir žvilgsniu į pasaulį čia tampa Gumauskas ir jo atstovaujamas personažas. Paradoksaliai nuolat bekartojantis tekstus apie nepasitikėjimą kalba, vis kalbantis mums apie jos bejėgystę prieš vaizdą. O jo radare esti beveik visuomet tik tiriamo grožio objektas, kitoje interpretacijoje galintis virsti paties menininko – Narcizo – atspindžiu. Ir vis dėlto, kol Aškelovičius-Tadzio Gumausko herojaus yra matomas tik kaip objektas, – panašiai kaip anuomet kalbėta apie Luchino Visconti „Mirties Venecijoje“ ekranizaciją, – galutinis kūrinys yra apvagiamas. Jam pritrūksta gylio, kurio niekaip negali užpildyti forma.
Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jie jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis jo sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas. Susižavėjimas kinu, kaip ir literatūra ar įtaką dariusiais kūrėjais, ne tik neužpildo spektaklio struktūros skylių, bet ir sudaro sąlygas atsirasti netikėtiems nesusipratimams. Pavyzdžiui, Rūtos Jonikaitės buvimas scenoje yra visiškai formalus. Nors pasitelkiant objektyvą sukuriamas įtaigus ir patrauklus lyties fluidiškumo efektas, vėliau rodoma scena paradoksaliai tai paneigia.
Nuogo moters kūno scenoje prireikia tik kaip priešpriešos vyriškajam. Tuo labiau kyla klausimas, kodėl visą spektaklį šešėliuose saugojus nuogus vyrų kūnus, staiga būtent moteriai tenka būti pilnai apšviestai ir neva įrodyti lyties performatyvumą? Nes, anot kūrėjų, priimant kūną tik kaip formą, jis tėra „to paties variacija“? Kodėl tuomet galutinė būties forma, kurią taip pat galima traktuoti ir kaip Mirtį (Kristina Andrejauskaitė), įgyja amžėjančios moters kūną? Kodėl tik jame tuo pat metu gali grožis būti ir nebūti? Kodėl tik jauni kūnai scenoje veikia nuogi, jei siekiama kalbėti apie formą kaip absoliutą?
Ašenbachas turėjo visą gyvenimą, kuriam persiritus į antrąją pusę, sutiktas graikiškos dievybės grožio atspindys užminė daugiau nei tobulos formos mįslę. Be to, jis buvo tikrai nepakenčiamas ir spalvingas narcizas. Jarmanas neatsitiktinai išaugino sodą šalia atominės jėgainės. Santykis, susidūrimas, kontekstas... Visi šie dalykai kuria gyvą susitikimą, vidinį virsmą. Būtent santykio su pasirinkta forma ir (kiek premjeroje buvo galima patirti) turiniu pritrūko režisieriams, patikėjusiems, kad sukūrė įsivaizduojamą tylų vienišių, tačiau niekaip neleidusiems jam būti nei tyloje, nei vienumoje. Pašalinus daugelį aplinkybių ir palikus erdvę „kyboti“ sodo spalvose, „Chroma“ tapo nepaprastai uždaru, vakuume suspaustu spektakliu, – kol kas jis paveikus tik kūrėjų asmenybėms, žiūrovams lūkuriuojant ant bedugnės krašto.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
